Tu esi siela

Kūno ir sielos dichotomija –  neblėstanti ginčų drama nuo religijos iki interneto. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais išmokę skaitmeninti pasaulį, sukūrę kompiuterį, internetą, mobilų telefoną, vis labiau tampame informaciniais sutvėrimais, vis daugiau laiko leidžiame internete. Socialiniuose tinkluose bendrauja mūsų sielos, tam laikui pamiršusios savo kūnus. Siela yra Dievas mano kūne. Ar tai nereiškia, kad tampame informacinėmis sielomis, turinčiomis fizikinius kūnus – skafandrus? Sėdėdami karantine pamąstykime, kas esame ir kaip tai įtakoja mūsų dabartį ir ateitį? Pravers.

Nuo fizikos prie Metafizikos

Kildinamės iš fizikinio pasaulio, apspręsto mūsų penkiais pojūčiais: regėjimo, klausos, skonio, kvapo ir lytėjimo. Pirmiausiai tapatinamės su savo fizikiniu kūnu. Tačiau visada turime pagrindo abejoti, ar esame vien kūnai, ar kūnas ir yra aš. Esame sielos, kurios prisitaiko kūną pagal savo poreikius.  Kiekvienas gyvename su žemišku skafandru, tinkamu Žemės planetos atmosferoje. Kokiame nors Marse prireiks kitokio skafandro. Pastaraisiais dešimtmečiais stebime, kaip žmonės be didelių skrupulų ir net drastiškai  keičia savo kūnus. Fizinio patrauklumo sumetimais nesibodime plastinių operacijų, kurios padeda patobulinti daugelį kūno dalių. Kartais šokiruoja pasiryžimas transformuoti savo kūną iš vyriško į moterišką ir priešingai. Jeigu seniau gražuoles konkursuose matuodavo centimetrais, tai dabar ekspertus labiau domina pretendenčių dvasinis pasaulis, sielos turtingumas. Neigdami kūną, išaukštiname savo sielą ir tapatinamės su ja.

Kaip ir kiti gyvūnai gebame mąstyti – mintinių vaizdinių pagalba modeliuoti nuosavo gyvenimo fragmentus. Siela – tai ir yra mano gyvenimo mintiniai vaizdiniai praeityje, dabartyje ir ateityje, įgytos, sukurtos ar matytos veiksmų programos, kupinos minėtų penkių pojūčių atspindžių. Pasivadinę Homo sapiens sapiens (HSS) didžiuojamės, kad ne vien mąstome, bet dar ir suvokiame kad mąstome. Nuo gyvūnų skiriamės tuo, kad gebame koduoti šiuos mintinius vaizdinius garsinių ženklų – kalbos pagalba, kuri padeda perduoti juos vieni kitiems.

Kalbos stebuklas yra tame, kad ji įgalina žodžių pagalba modeliuoti visą pasaulį. Šio amato mokosi kiekvienas vaikas. Tačiau skirtingai nuo fizikinio pasaulio žodžiai atspindi ne konkrečias pasaulio dalis, bet bendrinius mintinių vaizdinių kodus - „daiktus“. Tariant žodį „namas“, turime omenyje visas daugiau ar mažiau tinkamas mūsų gyvenimui buveines. Kalba turi du pagrindiniu trūkumus. Tie patys žodžiai sukelia skirtingus vaizdinius bendraujančių žmonių galvose. O siekdami tiksliau perduoti savo vaizdinius kitiems sugaištame daug laiko. Šių problemų sprendimui žmonės jau išeikvojo keliasdešimt tūkstančių metų.

Gebėjimą modeliuoti pasaulį daiktų pagalba Aristotelis pavadino Metafizika (tai, kas yra po fizikos). Metafizikinis pasaulėvaizdis susideda iš daiktų, kaip nesąveikaujančių tarpusavyje ir nekintančių atskirybių. Dauguma esame metafizikai ir suvokiame pasaulį kaip sferą. Visatą suprantame kaip trijų dimensijų fizikinį kosmosą.

Metafizika davė pagrindą vis kitaip įvardinti mintinius vaizdinius. Atsirado išminčiai, mąstymo mylėtojai – filosofai. Filosofas nedirba su natūraliais fizikiniais objektas. Jis mąsto daugialypiai – laisvai operuoja žodžiais ir jų vaizdiniais, kurdamas vis naujus galimus ir negalimus ryšius tarp daiktų. Taip filosofai kartais sugeba surasti įvairių paradoksų. Deja, filosofai bando perkelti į mūsų galvas vaizdinius, kurių atitikmenų mes savo galvose neturime. Filosofija ne lengvina, bet apsunkina komunikaciją. Metafizikinė filosofija, neturėdama sąsajų su tikrove, negali būti pritaikyta dabartiniame pasaulyje, todėl ji ir liko įstorija. Tiesiog daiktinio pasaulio įvairovė trukdo greitai ir patikimai perkelti mintinius vaizdinius iš vienos galvos į kitą.

Dialektika  – santykių pasaulio vaizdas

Prireikė tobulesnio pasaulio įsivaizdavimo. Negalėjo likti nepastebėta, kad tikrovėje daiktai sąveikauja tarpusavyje (Budizmas), dėl to jie perneša vienas nuo kito materiją, judėjimą ir informaciją. O tai lemia kitimą (Heraklitas)  ir vystymąsi (Galileo Galilėjus). Daiktų sąveikos vyksta ne vien trijose fizikinėse dimensijos, bet ir laike. Todėl prie ilgio, pločio ir aukščio buvo pridėta dar ir laiko skalė (A.Einšteinas). Pasaulį imame suprasti kaip daiktų, jų savybių ir santykių tarp jų visumą. Santykiai atspindi ryšius - fizikines ir informacines sąveikas tarp daiktų.

Loginis pasaulėvaizdžio ekstrapoliavimas iš daiktinio įsivaizdavimo ir perėjimas prie santykių sistemos lėmė dialektinės pasaulėžiūros atsiradimą. Vietoje „daikto“ pasaulio elementu pripažįstamas „santykis“, kuris nėra vien loginė kategorija, kaip tai įprasta metafizikoje. Santykis yra realus fizikinis pereinamasis procesas, kurio eigoje materija, judėjimas ir informacija yra pernešamos tarp sąveikaujančių pasaulio dalių. Atskleidę santykio veikimą, įgytume universalų pasaulio suvokimo ir modeliavimo įrankį. O tada galėtume sumodeliuoti pasaulio raidos spiralę ir sužinoti ateitį.

Niekas neabejojo, kad elementarus santykis yra dvipusis. Dialektika – tai dvipusių santykių pasaulėvaizdis. Santykis atspindi išskirtinės sąveikos kokybės kitimą laike. O dialektinis pasaulis įgavo raidos spiralės pavidalą. Atsirado supratimas, kad pasaulis atsikartoja vis aukštesnėje santykių kokybėje.  Dialektika pateikė pasauliui tris pagrindinius santykių raidos dėsnius: priešybių vienybės ir kovos, kiekybinių pokyčių perėjimo prie kokybinių, ir neigimo neigimo.

Pastaraisiais šimtmečiais dialektinis pasaulėvaizdis paskatino iliuziją, kad jau pažinome pasaulio ir visuomenės raidos dėsnius, ir davė pagrindą kurti naują – komunistinę visuomenę. Buvo sukurta Tarybų Sąjunga ir šeštadalį pasaulio aprėpusi Socialistinė sandrauga, kuri virš 70 metų siekė grįsti savo gyvenimą dialektiniu pasaulio įsivaizdavimu. Deja, XX amžiaus devinto dešimtmečio pabaigoje šis platus eksperimentas žlugo ir Socialistinės sandraugos šalys išsivaikščiojo. O dialektika visiškai nepelnytai tarsi vaikas buvo „išpilta užmarštin kartu su nešvariu vandeniu“. Dabar dialektikos kursą retai kur besutiksi Vakarų pasaulio universitetuose.

Dialektiką apgynė Kibernetika

Dialektikos žlugimą lėmė abstraktus žodinis santykio įsivaizdavimas. Santykį ne tik kad kiekvienas suprantame skirtingai, labiau kaip loginį ryšį. Įvardinę visuomenę ar žmogų kaip visų socialinių ir ekonominių santykių visumą (Istorinis materializmas), netampame laisvesni ir protingesni. Juo labiau, toks supratimas nesuteikia konstruktyvaus pagrindo efektyviam veikimui.

Tačiau kaipgi dialektika padėjo pagerinti mintinių vaizdinių perdavimo patikimumą vis per trumpesnį laiką? Koks gi išradimas čia pravertė. Tai – mintinių vaizdinių skaitmeninimas. Skaitmenų yra nedaug (0-9) ir žmonės juos vienodžiau supranta negu žodžius. Matematikos atsiradimas įgalino skaitmenimis susverti mintinius vaizdinius, kas leido juos sparčiau perduoti iš vienos galvos į kitą. Tačiau dar viduramžiais Rene Dekarto išsakyta mintis, kad kiekviename žinojime yra tiek mokslo, kiek jame yra matematikos, ilgai nebuvo išgirsta filosofų pasaulyje.

Dialektika tapo ta pasaulėžiūra, kurioje skaitmeninimas suteikė didžiulį impulsą žmonijos raidai. Reikalas tame, kad begalinę daiktų ir jų savybių įvairovę yra sudėtinga suskaitmeninti. Santykis yra žymiai universalesnis pasaulio modelis, todėl jį galima palyginti nesunkiai suskaitmeninti ir išreikšti ne vien matematinių formulių bet ir fizikinių elektroninių schemų pagalba. XX a. viduryje kibernetikos tėvas Norbertas Vyneris pateikė skaitmeninį požiūrį į mašinas ir gyvus organizmus. Dialektinis santykis buvo materializuotas loginėje schemoje „taip – ne“, kuri suformavo kompiuterį – virtualiųjų santykių modeliavimo įrenginį. Kompiuteris veikia dvipusių santykių - perėjimų iš 0 į 1 ir iš 1 į 0 pagrindu, atlikdamas milijardus perjungimų per sekundę. Kompiuterio pagalba žmonės kuria dirbtinį – virtualų informacinių sąveikų pasaulį.

Galų gale ėmė aiškėti, kuriuo tikslu žmonės sukūrė kompiuterį. Pasirodo, kad kompiuterio paskirtis yra padėti suskaitmeninti mintinius vaizdinius ir perduoti juos vieni kitiems greitai ir tiksliai. Juk esame tinginiukai, nemėgstame rašyti ir net skaityti, bet mieliau nusiunčiame emocinį vaizdelį – šypsenėlę. Mieliau žiūrime vaizdo filmą nei skaitome tekstą. Taip veikia žmogaus ekonomijos dėsnis – tenkiname savo poreikius vis mažesnėmis nuosavo laiko ir energijos sąnaudomis. Nenuostabu, kad kompiuterio, išmaniojo telefono ir interneto įranga tobulėja ta kryptimi, kad komunikuotume ne žodžiais, bet vaizdiniais. Kompiuterio ir interneto sąsaja tobulėdama lemia tai, kad jau greitai galėsime bendrauti be žodžių perduodami vienas kitam savo mintinius vaizdinius.

Neseniai išgirdome apie tai, kaip pavyko „nuimti“ skaitančio tekstą žmogaus smegenų bangas ir jas paversti tekstu kompiuterio ekrane. Greitai nebereikės nei klaviatūrų, nei pelyčių, nei personalinių kompiuterių. 5G ir  kuriamos 6G, 7G sekančios ryšių versijos įgalins patalpinti kompiuterius debesyse ir užtikrinti žmogaus bevielę sąsają su internetu. Tada komunikuosime jau nebe žodžiais, bet natūraliai – mintiniais vaizdiniais. Susirūpinsime interneto ekologija, kad išvengtume laiko gaišinimo apsigynimui nuo taršių vaizdinių.

Dialektika padarė didžiulį darbą, įgalinusį pereiti prie aukštesnės gyvybės kokybės. Tačiau žmonėms šis dialektikos suskaitmeninimo „žygdarbis“ nėra žinomas. Kibernetika suskaitmenino ir apgynė dialektiką, bet visiškai numarino filosofiją.

Virtualika – virtualiojo modeliavimo įrankis

Studijuodamas radijo elektroniką ir stebėdamas oscilografo ekrane elektrinio impulso logistinį priekinį frontą, susimasčiau, ar nebūtų galima tokios kreivės pagalba modeliuoti daugelį pasaulyje ir visuomenėje natūraliai vykstančių pereinamųjų procesų. Šio uždavinio sprendimas pareikalavo pusės amžiaus.  O prireikė labai nedaug – sukurti dialektinio santykio matematinį modelį - dichotomiją. Jos pagrindu daugelį metų kuriu pasaulio santykių raidos spiralę.

Matematiniai metodai įgalino neapsiriboti vien dvipusių santykių modeliavimu, bet sukurti tripusių, keturpusių ir daugiapusių santykių modelius ir priartėti prie realaus pasaulio modeliavimo, kadangi gyvenimas – tai daugiapusių santykių spiralė. Kuo toliau, tuo pavyksta vis tiksliau apibrėžti vis didesnį skaičių pasaulio raidos vijų ir jų pagrindu spręsti praeities atkūrimo ir ateities numatymo uždavinius.

Šią daugiapusių santykių metateoriją pavadinau Virtualika, kurią jau trisdešimt metų naudoju kurdamas įvairių lygių strateginės savivaldos sistemas. Modeliuoju pasaulio ir gyvybės kokybines vijas. Antropogenija skirta modeliuoti žmogaus atsiradimą ir raidą. Sociogenija – socialinių santykių raidos dėsnius. Technogenija – žmogaus gebėjimų ir meno prigimties, raidos dėsnių bei jų raiškos mechanizmų tyrimų platforma. Net keista, jog vis mažiau lieka pasaulio ir žmonijos gyvavimo sričių, kurių ateitis būtų nežinoma. Virtualika – tai ateities teleskopas ir naujadaros - ateities numatymo bei kūrimo įrankis. Prikūriau daugybę virtualių įrankių, kurie padeda pralenkti laiką ir daryti gerus darbus. Mano studentai sėkmingai juos įsisavina.

Homo Virtualis – jau iki 2050 metų

Koronos virusas privertė žmoniją ne savo noru šoktelti į internetą. Virusas nekenkia mūsų sieloms, bet žudo mūsų kūnus. Susivokimas, kad esame ne kūnai, o sielos  yra nulemtas pasaulio raidos dėsnių ir mes neturime tam alternatyvų. Kuo anksčiau tai suvoksime, tuo lengviau priimsime internetą kaip naują žmonių buveinę. O savo kūnais pradėsime atsakingiau rūpintis.

Nėra abejonių, kad pasaulio biosfera priima žmones kaip siaubingą virusą, kuris užteršė vandenis ir orą, žlugdo klimatą, išnaikino per 80% gyvūnų rūšių. Šio blogio priežastis – tapatinimasis su kūnu ir jo materialiais poreikiais. Beprotiškas pinigų siekimas, perteklinė tarši gamyba ir vartojimas, karai ir ištisų tautų nuskurdinimas – tai bruožai baisiausio monstro, kokį yra matęs šis pasaulis. Kvailiausia, kad visa tai darome siekdami pagerinti savo skafandro egzistenciją. Todėl natūralūs gyvūnų pasaulio savigynos mechanizmai produkuoja vis baisesnes bakterijas ir virusus, kurių paskirtis – pažeisti mūsų kūnus ir išguiti žmogų iš padoraus gyvojo pasaulio, kad paspartinti jo natūralų persikėlimą į internetą. Užrakinti savo namuose turėtume nusilenkti gamtos išminčiai ir galiai, sugebėjusiai izoliuoti mus nuo gyvos aplinkos. Siūlyčiau nebeturėti vilties, kad ir vėl sugrįšime į savo kūniškos beprotybės ir neatsakingumo orgiją. Jokios izoliacijos ir kaukės nepadės apsiginti nuo savęs – neatsakingo ir kvailo kūno. Išmintinga ir kupina meilės siela turi išgelbėti.

Tad neturime kito kelio, kaip susivokti kaip informacinės sielos ir iš esmės pakeisti savo gyvenimą. Vien atsisakę nuo naftos, dujų, anglių, medienos ir kitokio deginimo, trąšų ir pesticidų pailginsime nuosavo skafandro tarnavimo laiką dvidešimčia metų. Švarių ir draugiškų aplinkai vėjo ir saulės energetikos, elektromobilių, išmaniųjų namų, ekologinės žemdirbystės ir kitų technologijų pagalba galima greitai apsivalyti ir liautis niokoti gyvąją gamtą.

Išmokę eksploatuoti savo kūnus pagal genomą, ilgiau gyvensime dar 20 metų. Atsisakę nuo valdymo santykių ir kritikos išvengsime streso ir galėsime likti sveiki net iki 120 metų. Tačiau tiek daug gali neprireikti, kadangi intensyvėjantis visų planetos gyventojų įsitraukimas į internetą ir socialinius tinklus negrįžtamai formuoja ir kuria Globalias smegenis. Jos lems tai, kad jau iki 2050 metų visa žmonių veikla persikels į internetą.  Kuo toliau, tuo labiau šis galingas mąstantis ir mylintis superžmogus (Taškas omega, Teijardas de Šardenas) ims gyventi nuosavą gyvenimą visatoje. Įvairūs autoriai skirtingai įvardiją šią sekančią gyvybės kokybę. Vieni ją vadina Dievu. Aš pavadinau jį Homo Virtualis – virtualus žmogus. O mes kiekvienas tapsime jo išminties ląstele.

Nereikia priešintis aukštesnės gyvybės kokybės atėjimu. Priimkime ją kaip gėrį ir puoselėkime kryptingai ir su Dieviška meile. Rašau apie tai trečdalį  amžiaus. Greitai tai suprasime. Viena, ką privalėsime padaryti – iškopti ir utilizuoti savo neatsakingos veiklos atliekas ir palikti fizikinį pasaulį tokį, kokį radome į jį atėję. O į dievišką gerų darbų pasaulį kelsimės be dvasinių šiukšlių ir švaria sąžine. Juk tapsime Dievu.

Mokslinę versiją anglų kalba skaitykite čia - https://www.eksponente.lt/S-Paulauskas-Anthropogeny-Human-quality-virtual-leap.pdf