Tėvams tenka mokytis tėvystės

Tėvams tenka mokytis tėvystės

Daugeliui savaime suprantama, kad reikia iš anksto ruoštis būsimajai profesijai. Tačiau ne visiems akivaizdu, kad sėkmingai tėvystei taip pat reikia įgyti žinių ir įgūdžių.

Nors būsimai tėvystei reikėtų pasirengti dar prieš gimstant vaikams, tačiau realiai pagalbos sukruntama ieškoti tik tada, kai vaiko elgesys ar santykiai su juo tampa nepakenčiami.

Dabartinei jaunų tėvų kartai sunkiau dar ir dėl to, kad jie negali pasinaudoti iš savo tėvų perimtais auklėjimo modeliais (kas buvo pakenčiama totalitarinėje visuomenėje, gali būti visai nepriimtina gyvenant demokratijos sąlygomis). Dalis jaunų tėvų sąmoningai suvokia, kad nebegali sekti savo tėvų pėdomis. Kitus pristabdo vaikų teisių gynėjų balsai ir vis augantis visuomenės netoleravimas seniau labai populiarioms fizinėms bausmėms.

Tad vis daugiau tėvų, atsidūrusių tėvystės aklavietėje, kreipiasi pagalbos į specialistus - psichologus.

Keisti požiūrį

Atvykus pas psichologą dažnam suaugusiam tenka keisti savo sustabarėjusias nuostatas. Tarkime, neretai tėvai tikisi, kad psichologas lyg koks televizorių meistras imsis "remontuoti" vaiką, tokiu būdu keisdamas jo netinkamą elgesį į pageidaujamą. Tad dažnas nustemba, kai konsultacijose atkreipiamas dėmesys ir į suaugusiųjų vaidmenį esant probleminei situacijai. Tačiau tik patys keistis pasiryžę tėvai gali tikėtis geresnių santykių su savo atžala.

Pirmiausia auklėjant vaikus tenka atsisakyti "rimbo ir meduolio" principo. Reikėtų pripažinti, kad daugeliui suaugusiųjų tai būna nelengva užduotis. Vieni išgyvena dėl griaunamo vyresniųjų autoriteto. Kiti nuogąstauja, kad visiškas fizinių bausmių atsisakymas padarys suaugusiuosius bejėgius. Dar kiti piktinasi laisvės be atsakomybės pavyzdį perėmusiais nepilnamečiais ir reikalauja sugrįžti prie griežto auklėjimo tradicijų.

Pokalbis apie jausmus

Psichologinė pagalba yra neatsiejama nuo geresnio savo jausmų pažinimo, tad psichologas dažnai skatina kalbėti apie išgyvenamus jausmus.

Galima tik apgailestauti, kad daugelis dabartinių tėvų savo laiku turėjo ne visuomet teigiamą santykių su savo tėvais patirtį (pavyzdžiui, daug kas iš suaugusiųjų prisimena vaikystėje jiems taikytas fizines bausmes). Auklėjimas rykštės dvasia neišvengiamai palieka nuoskaudų, aptemdo galimybes deramai bendrauti su savo vaikais.

Pirmas žingsnis geresnių santykių link - įvardinti savo jausmus tiek sau, tiek aplinkiniams. Psichologas gali padėti susigaudyti dažnai prieštaringuose jausmuose.

Kartais suaugusieji išsigąsta stiprių emocinių reakcijų, nes jie nenori pripažinti, kad bendraudami su savo vaiku patiria ir neigiamus išgyvenimus. Priešingai vyraujančiai nuostatai, kad vaikai mums privalo teikti vien džiaugsmą, pasitenkinimą bei kitus teigiamus jausmus.


O juk atsidūrę šalia sunkiai valdomų vaikų, tėvai gali pasijusti tiesiog bejėgiai. Taip atsitinka tuomet, kai suaugusieji išsemia savo poveikio priemonių arsenalą ir nebežino, kaip pakeisti netinkamą vaiko elgesį. Su mažaisiais smarkuoliais kartais prireikia šventųjų kantrybės, tad labai lengva perdegti ir užsikrėsti beviltiškumu. Tuomet neviltis užgožia ne tik gerąsias vaiko savybes, bet ir pastangas konstruktyviai spręsti konfliktus.

Netinkamai besielgiančių atžalų tėvams lengva ranka prilipdomos "blogų tėvų" etiketės, tad iškreiptas savęs vaizdas taip pat gali tapti dar vienu įtampos šaltiniu.

Be to, beveik visus tėvų ir vaikų konfliktus lydi daugiau ar mažiau išreikštas abipusis pyktis, nepasitenkinimas.

Neįvardinus šių jausmų sunku tikėtis išmintingų sprendimų, vedančių prie pageidaujamų permainų.

Besąlygiška, tačiau reikli meilė

Gerų tėvų ir vaiko santykių pagrindas - besąlygiška meilė vaikui. Jos šviesoje vaiko asmenybė priimama be jokių išankstinių sąlygų, o vertinamas - giriamas ar kritikuojamas - tik jo elgesys. Deja, praktika rodo, kad tėvai neretai grasina vaikui jo nebemylėsią. Šiuo atveju mažieji gauna žinią, kad tėvų meilė yra sąlygiška (tai yra, ją galima pelnyti gerais poelgiais ir prarasti dėl netinkamo elgesio), arba dar vieną patvirtinimą, kad neatsakingai ištarti suaugusiųjų žodžiai yra beverčiai. Juk dažnai tėvai grasina tik norėdami pagąsdinti vaiką, tačiau visai neketina išpildyti savo pažadų.

Tik tuomet, kai vaikas jaučiasi mylimas ir saugus, galima reikalauti, kad jis laikytųsi tam tikrų ribų. Jų būtinybę dažniausiai nulemia pats gyvenimas; tai yra, taisyklės gimsta ten, kur prireikia išankstinio susitarimo, kaip vienoje ar kitoje situacijoje reikia elgtis, kad visiems būtų gerai. Kuo anksčiau mažieji supras, kad kiti žmonės taip pat turi savo norų ir poreikių, tuo lengviau jiems bus sutarti su kitais. Tad jau nuo mažens vaiką reikia pratinti prie minties, kad kartu gyvenantys žmonės privalo taikytis vienas prie kito, atsižvelgti į skirtingus interesus ir poreikius.

Tai reiškia, kad tėvai neturėtų atsisakyti drausminimo. Visišką laisvę savo atžaloms suteikiantys tėvai leidžiasi į pavojingą eksperimentą, kuris gali pasibaigti tuo, kad vaikas taip ir neišmoks atsirinkti kas yra gera, o kas bloga, kas jam naudinga, o kas ne. Suaugę tokie vaikai paprastai turi daugiau problemų dėl impulsyvumo, nesugebėjimo atsižvelgti į kitus, o savo tėvų pernelyg liberalų auklėjimo stilių vertina kaip nesirūpinimą ar net tikrųjų vaiko poreikių ignoravimą.

Alternatyvos bausmei

Tad kiekvienas iš tėvų turėtų mokytis atpažinti vaiko elgesio motyvus - jį užvaldžiusius jausmus ir norus. Kai vaikas elgiasi netinkamai, suaugusieji galėtų padėti jam suprasti savo elgesio priežastis ir mokyti jį išreikšti save labiau priimtinu būdu.

Bėda ta, kad daugelis psichologo pagalbos ieškančių tėvų nemato alternatyvos bausmei. Neretai fizines bausmes pakeičia įvairios vaiko laisvę suvaržančios nuobaudos, pavyzdžiui, prasikaltęs vaikas savaitę neišleidžiamas į kiemą ar jam uždraudžiama žiūrėti televizorių.

Deja, susidurdami su suaugusiųjų primestais apribojimais mažieji jaučiasi įskaudinti, neprisiima atsakomybės už savo netinkamą elgesį ir nesistengia jo pakeisti.

Tad tėvams tenka ieškoti alternatyvų nebepasiteisinančioms drausminimo priemonėms. Vienas iš efektyvesnių vaiko elgesio ribų nustatymo būdų yra natūralių pasekmių metodas. Jį taikant sukuriamos sąlygos patiems mažiesiems pajusti vieno ar kito savo pasirinkimo pasekmes. Pavyzdžiui, jei vaikas atsisako kartu su visa šeima sėsti prie pietų stalo, natūrali pasekmė bus ta, kad po kurio laiko jis išalks ir ieškos progos užkąsti. Jei tėvai tvirtai laikysis pozicijos, kad valgoma tik nustatytu laiku, praalkęs vaikas turės sulaukti vakarienės. Labai svarbu, kad tėvai kalbėtų ramiai, be kaltinimų ir gėdinimo, pabrėždami vaiko pasirinkimo pasekmes, o ne pristatydami jas kaip bausmę. Labai tikėtina, kad jau kitą dieną vaikui neteks kartoti kvietimo pietauti.


Šiuo atveju pabrėžiamas vaiko savarankiškumas, galimybė pasirinkti ir atsakomybė už savo pasirinktą veiksmą. Tad tėvų vaidmuo apsiriboja vaiko norų įvardinimu, konkrečių ir aiškių reikalavimų iškėlimu bei galimų pasekmių vieno ar kito poelgio atveju pristatymu. Svarbu, kad suaugęs nedelsdamas leistų vaikui pajusti savo pasirinkimo pasekmes - tiek teigiamas, tiek neigiamas.

Atsiverti mokymuisi

Gyvenimas siūlo daugybę elgsenos modelių bei scenarijų, tad nuolatinis mokymasis neabejotinai tampa ir viena iš sėkmingos tėvystės sąlygų. Buvimas motina ar tėvu turėtų būti tęstinis procesas, kurio metu auga ir vaikai, ir jų tėvai.

Sąmoningi tėvai skiria vis daugiau laiko ir dėmesio savo santykių su mažaisiais puoselėjimui. Jie palaiko tokias iniciatyvas kaip "Šeimų universitetas", dalyvauja įvairių tėvystės mokyklų veikloje. Šios investicijos neabejotinai padeda giliau išgyventi tėvystę ir užmegzti geresnius santykius su savo vaiku.

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder