Tėtis gali viską, tik negali būti mama

... užtat mama negali padaryti to, ką daro tėtis.

Tėvais ne gimstama, o tampama, ir būti tėvu ne ką lengviau nei būti motina. Abiejų tėvų uždavinys - padaryti viską, kad vaikas augtų laimingas. Vaiko laimė - tai sugebėjimas mokytis, mąstyti ir priimti sprendimus savarankiškai.

"Iš esmės nieko nesugalvoju... - paklaustas, ką šeimoje daro tėtis, ko nepadarytų mama, atsakė dvi dukreles auginantis Martynas. - Suges tualeto bakelis - mama vietoje tėvo gali išsikviesti santechniką. Žolę nupjauti ir pati tikriausiai ilgai netruktų išmokti, kaip ir "pečių" užkurti. Taigi tikriausiai iš esmės tėtis šeimoje yra tik griežčiausio žodžio savininkas, nes tikriausiai mama vis tiek taip griežtai nesudrausmina, kaip tėvas. O visa kita mama irgi gali padaryti. Tačiau tėvui daryti kai kuriuos mamos darbus būtų tikrai sunku ir vargu ar įmanoma..."

Kai šalia - tėtis...

... galima iki pietų vartytis lovoje.

... galima mėtytis pagalvėmis.

... galima valgyti ledus pusryčiams.

... galima karstytis po medžius.

... galima žaisti karą.

... galima eiti imtynių.

... galima maudytis kur gilu.

... galima fechtuotis su pagaliais.

... galima išsukti ir įsukti varžtą.

... galima pavairuoti automobilį.

... galima sprogdinti balionus.

... galima žaisti piratais.

... galima eiti lenktynių.

... galima laistytis šaltu vandeniu iš žarnos.

... galima pamatyti, kas yra rozetės viduje.

... galima pamatyti pasaulį iš aukštai sėdint jam ant sprando.

... mamai nereikia žaisti su mašinytėmis.

Tėviška ir motiniška meilė

Psichologai skirsto motinišką ir tėvišką meilę į infantiliąją ir brandžią.

Infantili meilė - iki metų: kai motina laiko vaiką prie savęs ir jis visada gali rasti užuovėją. Jis žino: mama jį apgins, kad ir koks jis būtų. (Kai vaikas išdykauja, mama sako: "Daryk, ką nori, aš vis tiek tave myliu.") Jeigu žmogaus gyvenime šios meilės nebuvo, jis visą likusį gyvenimą nesijaus saugus.

Paskui ateina brandžios motiniškos meilės periodas: motina palaipsniui paleidžia vaiką nuo savęs (deja, daugelis mamų laiko vaiką ilgiau nei būtina. Tada žmogus tampa priklausomas. Jam visąlaik reikalingas lyderis, kuris jam vadovautų.)
Tėviškos meilės esmė - vaikas mylimas ne šiaip sau, o už ką nors. Infantili tėviška meilė - daryk kaip aš - reikalinga įgūdžiams įgyti. Vaikas ateina pas tėvą ir sako: "Aš padariau tą ir tą." - "Šaunuolis, kad padarei."

Infantili tėviška meilė reikalinga iki 7-8 metų. Paskui ateina laikas brandžiai tėviškai meilei - "Daryk, kaip nori. Tu gi protingas." Antraip vaikas neteks kūrybinio potencialo ir tik kartos, ką daro kiti.

10 linkėjimų tėčiui

1. Išlikite vyru.

Moterys iš prigimties emocionalios, ir ekstremaliomis aplinkybėmis mąsto jausmais. Čia vyro blaivus protas ir savitvarda tiesiog nepamainomi.

Pavyzdžiui, jeigu mažylis staiga susirgo, padėkite žmonai nusiraminti ir susiorientuoti, ką daryti: į kurį gydytoją kreiptis, kieno patarimų klausyti (močiutės ar pediatro)...Nekaltinkite jos nereikalingomis baimėmis, pasirūpinkite ja, supraskite, jog pavojus vaiko sveikatai - jai pats didžiausias stresas.

2. Kalbėkitės su vaikais.

Specialistų apskaičiavimu, tik 7 minutes per dieną tėvai bendrauja su savo vaikais. O kiek bendrauja tėčiai..? Pasak psichologų, net pusvalandžio tiesioginio pokalbio su vaiku kas vakarą užtenka, kad jis jaustųsi saugus.

3. Dalinkitės atsakomybę.

Visos problemos, kylančios šeimoje, turi būti sprendžiamos dviejų (juk ir šeimą kūrėte dviese). Kai moteris sako, kad jai sunku, tai reiškia, kad jos pečius prislėgusi per didelė atsakomybės našta, o ne namų ruoša. Dalinkitės atsakomybę už vaikus per pusę.

4. Planuokite šeimos ateitį.

Ką pagaminti vakarienės arba kaip aprengti vaikus į mokyklą, gali nuspręsti ir viena mama, o štai strateginis planavimas - jau užduotis dviem.

Strateginis planavimas reiškia priimti sprendimus, kuria kryptimi auklėti vaiką, kokias vertybes jam skiepyti. Šeimoje, kur mama ir tėtis neranda bendrų sprendimų, vaikas auga neramus ir nepasitikintis savimi.

5. Būkite pavyzdys.

Berniukai kopijuoja tėtį, mergaitės - mamą, ir abu kopijuoja tėvų santykius. Ši kopija taps pagrindu ieškant gyvenimo partnerio. Vaikas stebi abu tėvus ir įsimena jų elgesį, todėl elkitės su savo žmona taip, kaip norėtumėte, kad su jūsų dukra elgtųsi jos būsimas vyras.

Tėvas dukters gyvenime

Vaikai auga greitai - su jumis ar be jūsų.

Nežinia, kas blogiau - ar kad šeimoje tėčio visai nėra, ar kad jis yra, bet nedalyvauja vaikų gyvenime.

Tėvas savo dukrai yra pirmasis sutiktas vyras, ir kaip klostosi jų santykiai, taip klostysis ir jos santykiai su vyrais jai suaugus.

Tėvas dukrai yra vyriškosios giminės identifikacijos objektas.

Mergaitės, kurios gyvena be tėvo (nors ir būna su juo viename bute), jaučia skausmingą tuštumą toje širdies kertelėje, kurioje turėtų būti jausmas, kad esi vertinga kaip moteris. Ilgainiui jos išmoksta "tiesą", kad pasaulyje "nėra normalių vyrų" ir kad reikia viską daryti pačioms.

Su tokiu lozungu merginos užmezga santykius su vaikinais nesuvokdamos, kad ieško ne gyvenimo partnerio, o tėvo: rūpestingo, besąlygiškai užjaučiančio ir suteikiančio užuovėją. Jos vyrus arba visai nuvertina, arba iš jų nereikalauja nieko.

Jeigu tėvas neatsako į dukters meilę dėmesiu, komplimentais, švelnumu, šį "meilės be atsako" modelį suaugusi ji perkelia į kitus vyrus.

Tėvas sūnaus gyvenime

Kai buvo atliktas tyrimas, kuo pasitiki paaugliai, jo rezultatai parodė, kad ne tik mergaitės, bet ir 11-12 metų berniukai apie asmeninius reikalus kalbasi arba su mama, arba su niekuo (o nuo 13 metų daugiausiai jų pasitikėjimo įgauna draugai).

Paauglystės laikotarpiu, kai baigiasi vaikiški berniuko ir tėčio žaidimai, kurių pagrindas - draugiškos rungtynės, išsaugoti tvirtus santykius su sūnumi nėra paprasta. Įtakos tam turi ir vaiko amžiaus ypatumai (poreikis tapti nepriklausomam), ir tėvo sugebėjimas juo pasitikėti.

Tėvo galioje - neleisti tarpusavio santykiams atšalti. Su sūnumi elkitės pagarbiai, paisykite jo nuomonės ir nespręskite jo problemų už jį. Receptas - kaip visuomet paprastesnis nei pats gyvenimas, tačiau pasistengti verta, nes be tėvo pasitikėjimo berniukas netaps savarankiškas.

Vyriškasis infantilizmas - ne kas kita, kaip įprotis nedaryti pačiam, perkelti atsakomybę kitiems.

5 patarimai moteriai

Dažna moteris skundžiasi, kad vyras atžaloms skiria per mažai dėmesio, nors pati atriboja jį nuo vaikų auklėjimo manydama, kad jis apie tai nieko neišmano.

Nuolat kritikuojami, vyrai ilgainiui ima vengti kištis "ne į savo sritį", nes jiems lengviau būti užsiėmusiems nei ginčytis su žmona.

Kaip žmona gali paskatinti vyrą aktyviai įsitraukti į vaikų ugdymą?

1. Tikėkite, kad vyras nori prisidėti prie vaikų auklėjimo, ir nedrauskite jam to daryti.

2. Pasitikėkite vyru, kai paliekate jį vieną su vaikais.

3. Dažniau klauskite patarimo, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje.

4. Dažniau siųskite vaiką spręsti problemos pas tėtį.

5. Įvardykite konkrečiai, ko iš vyro tikitės esamu momentu.

Kai vaikai priekaištauja

Tėvai su sūnumis retai kada kalbasi apie abipusius jausmus (kitaip nei mamos su dukromis), nes tėvui ir sūnui lengviau ką nors daryti kartu. Pokalbį žvejyboje ar futbolo stadione, remontuojant mašiną ar kompiuterį gali sudaryti vien jaustukai, bet tai netrukdo pajusti bendrumo ir abipusio supratimo.

Mergaitės linkusios jausmus formuluoti žodžiais, taigi jos dažniau pasako ir priekaištų.

Dažniausiai dukros teigia būsiančios "kitokios mamos", o berniukai nebyliai varžosi su tėvu ne šeimos poligone, o išoriniame pasaulyje. Kartais - visą gyvenimą.

Kodėl suaugę vaikai mums priekaištauja?

Todėl, kad jie vis dar nori mūsų dėmesio ir savo priekaištus skiria "mylintiems tėvams, kurie išgirs ir pagailės". Jie vis dar jaučiasi vaikai ir laiko mus atsakingus už savo nesėkmes.

Vaikai visada reikalauja iš savo tėvų daugiau, nei jie gali duoti. Priekaištaudami, kad nesame tokie, kokius nori matyti, jie bando mus "pagerinti"....

Kol vaikai maži, jiems nerūpi tie aspektai, kurie tiesiogiai nesusiję su jais pačiais, tačiau augdami ir pamažu suvokdami faktą, kad tėvai yra atskiri žmonės su trūkumais ir dorybėmis, jie ima gilintis ir į mūsų gyvenimo niuansus: nori žinoti mūsų biografiją, nesusijusią su jų gyvenimu, nes tik šitaip gali priimti ir tuos mūsų bruožus, kurie jiems nepatinka.

Po priekaištų ir kaltinimų periodo ateina perkainojimo etapas: vaikai ima pastebėti "lengvinančias aplinkybes", skausmingi prisiminimai traukiasi užleisdami vietą šviesiausioms vaikystės akimirkoms.

Jeigu vaikai nebesiekia jūsų perauklėti, vadinasi, jie subrendo.

Tačiau kad susitaikytų su tuo, jog esame tokie, ir liautųsi tikėjęsi, kad būsime kitokie, vaikai nebūtinai su mumis suartėja. Kartais jiems reikia fiziškai atitolti (pavyzdžiui, išvykti), kad šis procesas įvyktų. Liūdniausiu atveju tai įvyksta tik po tėvų mirties. Arba neįvyksta išvis. Šis procesas (iš dalies - sąmoningas, iš dalies - ne) yra susijęs su mūsų vaikų gebėjimu mokytis, mąstyti ir būti savarankiškiems.

1 patarimas vaikui

Jeigu jaučiate poreikį išsakyti tėvams savo priekaištus, pirmiausiai paklauskite savęs: ko konkrečiai aš siekiu? Tikiuosi, kad mane geriau supras? Kad pagerės santykiai? Noriu, kad tėvai jaustųsi kalti? Kad pajustų tokį pat skausmą kaip aš? Atsakykite sau sąžiningai ir tada nuspręskite.

Kartais, užuot išliejus savo nuoskaudas tėvams, geriau tai padaryti ant popieriaus lapo arba psichologui...