Televizorius stabdo žmonijos evoliuciją

Beveik kiekvienas planetos gyventojas televizorių žiūri ne mažiau kaip 20 minučių per dieną, teigia mokslininkai. Tai minimalus laikas, kurio pakanka tik žinioms ir orų prognozei pažiūrėti. O iš tiesų žmonės prie žydrųjų ekranų prasėdi po kelias valandas per dieną. Paprastai jie žiūri serialus, humoristines ir pramogines laidas, populiarius filmus, o per pertraukėles, savaime aišku, daugybę reklamos filmukų.

O kuo čia dėta evoliucija? Mat laikas, praleistas prie „stebuklingos dėžės“, yra faktiškai prarandamas. Pagal statistiką kiekvienam Žemės gyventojui tenka 30-45 dienos per metus beprasmiško spoksojimo į ekraną. Per tą laiką būtų galima nepaprastai daug nuveikti moksle, medicinoje ir technikoje, apgailestauja mokslininkai. Šis laikas neskiriamas nei visuomenei naudingiems darbams, nei sau tobulinti - fizinei arba protinei veiklai, karjerai, bendravimui su artimaisiais...

„Bet juk televizoriaus žiūrėjimas - poilsis! - pasipiktins kas nors. - Juk būna daug įdomių ir pažintinių laidų“. Ir bus ne visai teisūs. 1970 m. mokslininkai pradėjo eksperimentus, tirdami smegenų veiklą žiūrint televizorių. Bandymai buvo atliekami ne tik laboratorijose, bet ir „natūralioje aplinkoje“. Televizijos mėgėjai palyginimui taip pat fiksavo savo būklę atliekant kitus kasdieninius darbus - valgant, kalbantis, atsibudus. Paaiškėjo: vos tik telemanai paspaudžia įjungimo mygtuką, jų smegenų beta bangos, būdingos aktyviai būsenai ir būdravimui, užleidžia vietą lėtoms alfa bangoms. Paprastai alfa bangos vyrauja užmiegant arba ramybės būsenoje, kai užsimerkiame ir atsipalaiduojame. Tuo metu dėmesys išsklaidomas, regėjimas ir klausa tarsi atjungiami, atbunka kritiškas požiūris į tai, kas vyksta (štai kur mus gaudo reklamos davėjai!), susilpnėja pažintiniai gebėjimai. Vadinasi, pažintinių televizijos laidų (kurias, pripažinkime, žiūri nedaugelis) nauda tikrai nedidelė. Koks ten informacijos priėmimas, kai beveik snaudžiame!

Iš televizijos žiūrovų atsakymų paaiškėjo dar įdomesnių dalykų. Žiūrėjusieji televizorių jautėsi atsipalaidavę ir pasyvūs, ir tai visiškai atitinka encefalogramų duomenis. Iš encefalogramos taip pat buvo matyti, kad žiūrint televizijos laidas mentalinė stimuliacija silpnėja (to niekada nepastebėta skaitant!). Bet įdomiausia: išjungus televizorių, relaksacijos pojūtis dingdavo, o pasyvumo - likdavo. Tirtieji žiūrovai patvirtino, kad žydrasis ekranas kažkaip atima jų energiją, palikdamas tuštumos jausmą (taip pat kitaip nei skaitant). O nuotaika po žiūrėjimo lieka tokia pati arba nežymiai pablogėja.

Kuo gi patraukli televizija? Kodėl veikia mirgantys paveikslėliai? Mūsų smegenys sudarytos taip, kad netikėtas arba nematytas dirgiklis, garsinis arba vaizdo, nevalingai prikausto dėmesį. Televizijos programos ir reklamos filmukai yra mirgančių vaizdų ir staigiai besikeičiančių garsų seka, todėl televizorius prikausto mūsų dėmesį ir, deja, beveik nieko neduoda mainais.

Vis daugiau žmonių domina klausimas, ar tą patį galima pasakyti apie internetą? Viena vertus, tas pats paveikslėlių mirgėjimas, gausybė informacijos, net daugiau, palyginti su televizoriumi. Antra vertus - pasaulinio žiniatinklio interaktyvumas, kuriuo jis skiriasi nuo TV: naudotojas gali bendrauti su kitais žmonėmis, pats rinktis garsinę ir vaizdinę medžiagą. Mokslininkai linksta daryti išvadą, kad televizorius greičiau skirtas pramogoms, o kompiuterį galima pavadinti daugiafunkciu instrumentu. Pensilvanijos universiteto mokslininkai tyrė, kaip internetas veikia žmogų. Jų eksperimento dalyviai prisipažino: kuo daugiau įvairių nuorodų mato puslapyje, tuo labiau jaučiasi galintys valdyti informacijos srautą ir turintys tuo platesnį pasirinkimą. Deja, šis pojūtis gana apgaulingas: tam tikrame etape informacijos gaunama tiek daug, kad nuo jos galima pavargti. Peržengus tam tikrą ribą, smegenys jau nebepajėgia atsirinkti ir kritiškai vertinti. Taigi ypatingos naudos iš informacijos gausybės pasauliniame žiniatinklyje negauname.

Beje, australų mokslininkai jau anksčiau nustatė, kad žmonių, mėgstančių sėdėti prie televizoriaus arba žaisti kompiuterinius žaidimus, dėmesio koncentracija gerokai susilpnėja. Smegenys išnaudoja tiek daug resursų gaunamiems vaizdo ir garso signalams apdoroti, kad „atsijungus“ nuo televizoriaus ar interneto naudotojui tiesiog nebelieka jėgų.