Teisė turėti pareigas

Vis garsiau kalbame apie vaiko teises. Tam skiriami pirmieji laikraščių puslapiai, populiariausios TV laidos, netgi prezidentas pagaliau atkreipė dėmesį į ignoruojamus ar skriaudžiamus vaikus.

Tai iš tiesų džiugina. Tai suteikia vilties, kad mūsų valstybė pagaliau pradėjo bręsti. Iki šiol vyravo statybininkų mentalitetas: kuo daugiau didelių namų, prabangių mašinų ir solidžių sąskaitų bankuose. Pats laikas prisiminti, kad nė kiek ne mažiau svarbu investuoti ir į žmogiškuosius santykius. O jie prasideda kaip tik nuo vaiko teisių.

Kasdien matantis prasigėrusius gimdytojus, užaugęs globos namuose ar paliktas trečios eilės giminaičiams, kai tėvai išvykę uždarbiauti į užsienį, bendraamžių žeminamas mokykloje ar nuolat raginamas užsitraukti dūmą bei paragauti alaus, pasiruošęs smurtui ne tik prieš kitus, bet ir save patį - tai mūsų, ekonomiškai vis labiau klestinčios valstybės, statistinis vaikas. Vienas nelaimingiausių ir pikčiausių pasaulyje.

Nebijau skambių žodžių. Prieš keletą metų, gavęs progą pasisakyti Seime, situaciją Lietuvoje pavadinau genocidu prieš vaikus. Tada, švelniai tariant, likau nesuprastas. Tačiau dabar, prasidėjus šitai galingai kampanijai už vaikus, norisi klausti: ar nepamirštame pačios svarbiausios teisės - teisės turėti pareigas?

Matant gatvėje besišlaistančius ar valandų valandas sėdinčius laiptinėse paauglius, skaitant policijos suvestines apie nepilnamečių daromus nusikaltimus, norisi situaciją pavadinti nelabai gražiu terminu - pedofobija. Mes tiesiog pradedame bijoti savo pačių vaikų. Nedrįstame sudrausti rūkančio ar besikeikiančio vaiko, greitai praeiname pro agresyviai nusiteikusią paauglių kompaniją, dažnai nesugebame net iš savo vaiko pareikalauti kasdien atlikti elementarius buities darbus: išplauti indus, išnešti šiukšles ar nupirkti maisto produktų. Lengviau numoti ranka - et, bala nematė... Lengviau ranka numoti ir tada, kai sava atžala zirzia, kaulydama naujo mobilaus, MP3 grotuvo ar kokio madingo rūbo.

O paskui lazda smogia antru galu. Neįpratęs prie atsakomybės toks nepilnametis nesuvokia, kodėl jis turėtų atsisakyti to, kas jis šią minutę užsinorėjo: kvaišalų, svetimos nuosavybės ar netgi svetimos gyvybės.

Pats laikas pradėti ginti ir šitą vaiko teisę - teisę jaustis visaverčiu ir naudingu šeimos bei visuomenės nariu. Nors tai daug sunkiau padaryti, negu tiesiog pasirūpinti, kad vaikas augtų sotus, saugus ir sveikas. Mažąjį žmogutį reikia iš tiesų mylėti, kad šitame skubančiame pasaulyje rastum laiko paskirti savo vaikui pareigą, pakontroliuoti, paskatinti ir, jeigu reikia, protingai nubausti.