Tamsioji šviesioji atostogų pusė

Draugų terapija

Diena sklidina skonių lyg dievų amfora. Tik netinkamai pasirenki, ką ragauti.

Draugė, mokytoja iš mažo miestelio, nuolat skundžiasi, kad mokiniai vulgarūs, vagiliauja ir nesibodi parodyti nuogą užpakalį. Tų vaikų tėvai išvažiavę uždarbiauti į airijas. O kai mokytojas bando juose užmušti žvėrį, ir kartu priverčia juos patikėti, kad jie - žvėrys. Draugė dar nuolat dejuoja, kad jos sūnus netvarkingas, kad namuose pilna dulkių. Sakau jai, kad dulkės nėra didžiausia problema, kelianti skausmą artimiesiems. O gal dulkės - meilės likučiai, nejautra, nusėdo jos sieloje? Sužinojau, kad draugė geria, nes jos vedybinis gyvenimas yra nuoskaudų kolekcionavimas. Juk sutuoktiniai vienas kitam turėtų būti kaip brangiausias kolekcijos eksponatas, kurį gauti buvo didžiausias gyvenimo tikslas.

Ji lankėsi pas psichiatrą, bet sakė, kad tai - mėšlas. Pasirodo, tai, ką jauti, nėra tai, ką jauti, o svarbiausia - tai, ko nejauti. Vaikšto ji su skausmo žemėlapiu veide. Pagaliau, turėdama pinigų kaip šieno, ji sugalvoja pasidaryti plastinę operaciją. Krūtų didintis jai nereikia, nes ir taip atrodo kaip Lola Ferari, tačiau pripumpuos lūpas, akių vokus pasikels. Ką gi, kūnas - istorija, o ji keičiasi, galime iškraipyti ją kaip išmanome. Bet man patinka kažkieno mintis, jog neverta iš naujo sukirpti gyvenimo, suknios ir veido, nes gal viskuo ir bus galima naudotis, bet genijaus pėdsako neliks. Tiesą sako tos, kurios galvoja: kurkite save, kokia norite būti, bet visada mylėkite save tokią, kokia esate. Lengva sakyti.

Mes nuolat ieškome žmonių, draugų, kurie nepasmerktų tavęs dėl tamsių paslapčių, nes kai baigiasi viena, paaiškėja kitos paslaptys. Sunku ištverti save, todėl imamės spręsti kitų problemas. Nuolat prisimenu mintį: Dieve, padėk man tapti tokiu asmeniu, kokį mane mato mano šuo.

Vienas senas draugas man sakydavo: užmigdyk šunį ir susirask vyrą. Lyg man patiktų skalbti svetimas kojines. Moteris nori artumo su vyru, o vietoje to gauna dziudo. Nežinau, ar dėl vyro taip rizikuočiau, kaip dėl šuns. Ėjome su kale į žygį, kirtome geležinkelį, išgirdau atūžiant traukinį, žiūriu - kalė kitoje bėgių pusėje. Puoliau pas ją, tiesiai po traukiniu kaip kokia Ana Karenina, mums pavyko, nereikėjo gramdyti liekanų dantų šepetuku. Esu vienturtė, mama manęs nemylėjo, tik šunys ir išugdė manyje žmoniškumą. Jie skaito mintis kaip orakulai, jie nuolat moko džiaugtis savo artimu ir gyvenimu, kad ir koks būtų.

Man draugės nuolat rašo žinutes: "Tikriausiai tu esi prie jūros." Taip, jūra yra gyvybės lopšys, jūrų lūpos gieda kitų krantų giesmes, bet man labiau patinka pelkės. Ten tiek mistika dvelkiančių augalų, žalčių ir paukščių, laukinių obelų - ramybių ramybė.

Mikrobai

Turiu draugą aktorių. Labai niūri, slegianti asmenybė, tironas, verčiantis savo mokinius būti klounais ar žygūnais, nešančiais blogą žinią, už kurią kadaise valdovas nukirsdavo galvą. Gal dėl to, kad jam metas nulipti nuo scenos. O juk jo savigarba seniai ir neišvengiamai tapo priklausoma nuo šlovės, nuo savęs eksponavimo, televizijos, kai prožektorių šiluma virsdavo gyvenimo šiluma. Jis toks savižudybiškas, sako, kad mirtis yra tik vienas iš būdų prarasti gyvenimą. Kartais menininkai rodo savo žaizdas, kaip elgetos prie bažnyčios apnuogina savo votis. Vietoje grašių gauna dėmesio.

Genijų vaikai dažniausiai yra kretinai. Aktoriaus sūnus ieško savęs, ir duok Dieve, suras, sulaukęs 40 metų... Jis gražus, turi daug merginų ir nuolat šypsosi, bet su šypsena veide mamuto nenudobsi. Jam dar reikia suabejoti savo išskirtinumu, ir gal tuomet prasidės tikrojo savo "aš" pažinimas. O aktorius tapo asketu - nei moterų, nei vyno. Išminčiai sako: jeigu už asketizmo neslypėtų rafinuotas pasitenkinimas, aukštesnio lygio malonumas, asketai būtų bepročiai. Kitas byloja, jog blogiausias vyrui galintis nutikti dalykas - apsikvailinti prieš save patį dėl ypatingos svarbos dalyko, suvokti savo kertinę nuostatą buvus visiška nesąmone. Vis tiek džiaugiuosi gyvenanti vienoje epochoje su tuo menininku.

Viena tekstilininkė kuria moterims drabužius, kuriuos išmargina mikrobais, tokiais, kaip jie atrodo po mikroskopu. Ji sako: "Kuo bjauresnė liga, tuo gražesni jos sukėlėjai." Žmonėmis irgi užsikreti kaip mikrobais, jų savastimi, kančia, ydomis, puoli ravėti jų kompleksus, kad tik nereikėtų užsiimti savaisiais, prisiimti atsakomybės už savo klaidas. Paskui norisi neribotam laikui sprukti iš realybės į paralelinius pasaulius, pasirinkti vidinę emigraciją, nes negali prisijaukinti tos tikrovės. Kartais man atrodo, kad tikras gyvenimas vyksta sapnuojant.

Pavojingiausi mikrobai - kaimynai. Jie amžini kaip antkapiai. Ir vis moko gyventi. Kai palaidojau močiutę, ir išnešiau šiukšles, viena moteriškė priekaištavo, kad nenešioju gedulo. Vos susilaikiau neatkirtusi, ar ir šiukšles nešdama turiu juodomis plunksnomis apsikaišyti? Bet yra ir gerų dalykų. Senoji Zuzana, mažytė kaip coliukė, savyje talpina tiek išminties ir pasakojimų. Kai būnu labai pavargusi, einu su ja pavedžioti šuniukų, ir visada gaunu juoko dozę. Tarkime, ji pasakoja apie žemaitiškus šermenis, kai velionis, laikytas tris paras, staiga ima keltis. Na, tiesiog išbrinksta jo rankos, pabyra rožinio karoliukai, ir jis vos ne atsisėda karste. Zuzana sako, kad gyvūnai turi sensatyvinę, augalai - vegatyvinę sielą.

Kūnai

Neįvykę santykiai skaudina ne mažiau, nei nutraukti. Menamas nuolankumas leidžia vyti virves iš kiečiausių vyrų. Kaip mano kartos moteris auklėjo motinos: "Gražius apatinius dėvi tik prostitutės. Nesidažyk, kas bus, kai palijus dažai nuvarvės?" Kai pasakiau buvusi nudistų pliaže, pasibaisėjo: "O jeigu tau reikės imti interviu iš vyro, kuris matė tavo...?" Nė dvidešimt metų nepraėjo, kai išdrįsau nusirengti nudistų pliaže, kur visi laikosi pagarbaus atstumo ir gerbia privatumą. Bet tą pirmąjį kartą pastebėjau, kad vyrai šypsosi ir suka aplink mane ratus. Pasirodo, striptizą atlikau vyrų pliaže... Buvo taip juokinga, kad net nesusigėdau.

Keistas dalykas tas seksas. Regis, išbandęs viską, vėl pasijunti tapęs beraščiu ir suvaržytu. Mintyse slenka makabriškos meilužių voros - vieni jau mirę, kiti - nusižudę. Turiu jauną bičiulį. Psichoanalitikas sako, kad vyresnės moters ir jaunuolio bičiulystė atspindi iliuziją, jog mirties nebus.

Labai padeda dienoraščio rašymas. Jeigu nebūčiau suplėšiusi tų senųjų, išsitraukčiau kaip smuiką iš futliaro. Rašymas nėra tik drugių sparnų kutenimas, savimeilė ar šuoliavimas žirgu - tai kažkas, leidžiantis pasijusti savimi, tikra, kokia būni, kai savęs nesigėdiji, neišduodi, neatstumi, o susitaikai.

Žinau viena: analizė yra toks savęs narpliojimo būdas, kad juo ilgesnį siūlą trauki, tuo labiau jis susimazgo. Gal derėtų kliautis išprotėjusio genijaus Salvadoro Dali mintimi: "Šiame pasaulyje niekas nėra nei tiesa, nei melas, viskas priklauso nuo kristalo, pro kurį žiūrima." Be kita ko, esame vieni kitų veidrodžiai - kreivi, juokingi ir nepakartojami.

Tiek tų atostogų. Lovoje su Konfucijum ir kitais autoriais, kurie kartais priveda ne prie nuskaidrėjimo ar nušvitimo, o tarsi imasi barbariško kankinimo, kai priešas, paleidęs tau žarnas, dar varo aplink stulpą. Ir juokas ima, ir džiaugiesi, kai kolegos pasako: "Matyti, kad pailsėjai."