***
Nors iki santuokos dirbau šeimų konsultacijoje, ištekėjusi, labai greitai supratau, kad teorija ir praktika – visiškai skirtingi dalykai. Po 10 metų santuokos, aš gavau 10 labai svarbių pamokų. Štai jos.
Nemaniau, kad esu tokia egoistė. Ir tai buvo labai sunku pripažinti. Aš staiga supratau, kiek esu egoistiška ir tai buvo labai nemalonu. Ir dar supratau, kad santuoka reikalinga tam, kad padėtų man susidoroti su kai kuriais charakterio bruožais.
Mano vyras – ne superžmogus ir ne ekstrasensas. Anksčiau maniau, kad vyras turi pats susiprotėti, ko aš norėčiau ir ko nenorėčiau. Palaipsniui supratau, kad minčių skaityti vyras nemoka. Dabar, kai man reikia, kad jis kažką padarytų, aš tiesiog paprašau.
Nereikia be paliovos priekaištauti, tarkuoti ir skubinti. Nuolat primenami vyrui tie patys dalykai, vis iš naujo ir iš naujo, retai duos gerų rezultatų. Pamenu, kai mama taip darydavo, aš užsispirdavau ir įsižeisdavau.
Tai kodėl toks niekam tikęs bendravimo metodas turėtų suveikti su vyru? Mudu radome išeitį. Susirašome reikalų ir darbų sąrašą. Dabar kiekvienas žino, už ką yra atsakingas. Ir mums, suaugusiems žmonėms, visiškai nereikalinga kito žmogaus kontrolė.
Nespręsti problemų, kai esame pavargę ar pikti. Pastebėjau, kad jeigu esu pikta ar pavargusi po darbo, galiu arba pati labai greitai įsižeisti, arba rėžti viską į akis. Ir kuo labiau išsilieju ant vyro, tuo blogiau paskui jaučiuosi.
Dabar suprantu, kad rimtus sprendimus priimti būtina tada, kai esu rami. Tiesiog reikia šiek tiek palūkėti ir nusiraminti, pailsėti.
Visada galima rasti abu tenkinantį sprendimą. Nesutarimai prasidėdavo tada, kai jis man prieštaraudavo. Jam norisi vieno, man – kito. Kartais rasdavome kompromisą. Tačiau greitai pastebėjau, kad tokiose situacijose kažkas negerai. Dabar mes ieškome trečio varianto.
Tai ne mano sprendimas, ne jo sprendimas – tai mūsų sprendimas. Tokiam sprendimui surasti prireikia daugiau laiko, tačiau šis variantas visgi žymiai geresnis už du pirmuosius, kadangi sprendimas vienodai tenkina mus abu.
Labai padeda humoras. Man patinka, kad galime juoktis iš savęs ir iš situacijų, kuriose atsiduriame. Tai nuima įtampą ir padeda nepasikrauti problemomis. Kažkokiu būdu vyras sugeba viską laiką mane juokinti ir tai labai padeda atsipalaiduoti.
Mylėti – tai mano pasirinkimas. Meilės jausmas ateina ir išeina. Tačiau aš galiu rinktis – galiu žvelgti į vyrą su meile. Tai ne visada lengva, tačiau aš renkuosi būtent meilę.
Šeima – tai savotiška estafetė. Viename festivalyje teko stebėti įdomias varžybas. Du dalyviai, ir abiem partneriams pririšdavo po vieną koją prie kito partnerio kojos. Taip jie ir bėgo – tarsi 3 kojas turintys gigantai.
Pastebėjau, kad santuoka šiek tiek primena tokią estafetę. Bėgti surištiems gali būti nelengva, tenka derinti žingsnius, tačiau labai linksma ir įdomu šitaip siekti bendrų tikslų.
Drauge išgyventi sunkūs laikai – suartina. Per pastaruosius dešimt metų mums teko patirti nemažai likimo smūgių. Atsigręžusi atgal, dabar matau, kaip tie įvykiai padėjo mums tapti artimesniais. Ir suprantu, kad ištvėrėme todėl, kad buvome dviese. Todėl, kad mylėjome ir mylime vienas kitą.
Kai esame dviese – mūsų daugiau nei du žmonės. Drauge mes galime kur kas daugiau, nei kiekvienas atskirai. Ar kai buvome tiesiog draugai. Dabar turime sūnų. Mes – šeima. Mes – mažytė valstybėlė, ir tai jaučia draugai bei artimieji. Nedraugai irgi tai žino.
Aš daug ko išmokau per pastaruosius 10 metų. Ir nekantriai laukiu sekančio dešimtmečio, kad sužinočiau dar kažką naujo. Neturiu supratimo, ko tikėtis, tačiau esu tikra dėl vieno: tai bus puikus nuotykis.
Rašyti komentarą