"Sūnus tapo kaip svetimas"

Laikraštyje "The Guardian" buvo išspausdintas nusivylusios motinos laiškas, kuriame ji kreipiasi patarimo į psichologą dėl savo paauglio sūnaus elgesio. Jaunuolis blogai mokosi, vengia lankyti mokyklą, namuose jaučiasi kaip svečias, beveik nebendrauja, kalba šiurkščiai. Maža to, pradėjo vagiliauti.

Į motinos laišką atsakė psichoterapeutė Andžela Evans (Angela Evans). Specialistės mintys gali būti vertingos ir mūsų skaitytojams, susidūrusiems su panašiomis problemomis.

"Visiškai užsidarė"

"Sūnus niekada nebuvo labai atviras, tačiau dabar užsivėrė visiškai. Kuo jis gyvena - mums paslaptis. Net draugų į namus nesiveda, - rašo jaunuolio mama. - Mes su vyru dirbame, turime jaukius namus, geras gyvenimo sąlygas, nieko netrūksta... Sūnui suteikiame laisvę, nekeliame kokių nors didelių reikalavimų. Jis turi atskirą kambarį. Vis dėlto gyvena namuose kaip pašalinis: ateina ir išeina. Kartais moka elgtis ir meiliai, bet gali būti ir labai šiurkštus su manimi ir seserimis, ypač kai ko nors jo pasiteiraujame. Iš namų dingo mano papuošalai, bet sūnus tvirtina nieko apie tai nežinantis. Paskui dingo dukros pinigai. Pati įsitikinau, kad tai jo darbas: vieną rytą, tvarkydama dukters kambarį, aš juos ten mačiau, o kitą rytą jau radau tvarkydama sūnaus kambarį. Paklaustas teatsakė, jog grąžins. Mano vyras niršta ir sako, jog su vagimi po vienu stogu negyvens. Aš ginu sūnų, nes nenoriu, kad jis išeitų iš namų, juk tada visiškai prapuls. Nebežinau, ką daryti..."

Psichologės atsakymas

"Savo laiške jūs užsiminėte, kad tvarkote sūnaus ir dukros kambarius. Galbūt jūs iki šiol nesugebate atsisakyti globojančios motinos vaidmens. Pagalvokite apie tai. Kad sūnus nedemonstruoja savarankiškumo ir atsakomybės, gali būti susiję su jūsų hipergloba.

Paauglystėje vaikas atsiskiria nuo tėvų. Tam tikra prasme jums tenka turėti reikalą su "svetimu".

Greičiausiai jūsų sūnus jaučiasi nevykėliu. Jis blogai mokosi, matyt, neturi gyvenimo tikslo, nežino, ką gyvenime veiks.

Mano darbo patirtis sufleruoja, kad melavimas ir vagiliavimas (tipiškas kai kurių paauglių elgesys) yra ženklas, kad jie pyksta arba jaučiasi atstumti.

Jeigu analizuotume vagiliavimą kaip tam tikrą žinią, kaip manote, ką sūnus jums nori pranešti? Tai, kad jis pavogė papuošalus, kurie jums brangūs kaip prisiminimas, atrodo kaip agresijos aktas (jeigu jis apskritai ką nors mąstė prieš taip pasielgdamas; jeigu jūsų sūnus vartoja narkotikus, tuomet jo elgesį reguliuoja ne sąmoninga smegenų dalis).

Jūs nerašote apie tai, kokie jo ir sesers santykiai. Atkreipiau dėmesį, kad berniukas vagia iš jūsų ir savo sesers, bet ne iš tėvo.

Ką gi su visu tuo daryti?

Pirmiausiai - labai svarbu, jog abu su vyru būtumėte viena komanda. Jums reikėtų pasikalbėti vienam su kitu ir atrasti ką nors bendra, kas jums abiem ir visai šeimai teiktų džiaugsmo.

Antra. Jums reikėtų atskirai pasikalbėti su sūnumi ir jį išklausyti. Kartu su juo išgryninkite sutartį, kuri leistų visai šeimai gyventi ramiau. Paaugliui reikia, kad jūs pripažintumėte jo tapimą suaugusiuoju. Vagystės turi būti griežtai atmestos.

Jums visiems kartu reikia susitarti dėl konkrečių elgesio taisyklių, po kuriomis visi pasirašytų. Jeigu sūnus priešinsis, stenkitės iš pradžių susitarti bent dėl vienos.

Jums teks įdėti pastangų, kad sureguliuotumėte tarpusavio ryšius taip, jog kiekvienas šeimos narys jaustųsi gerbiamas. Būtų gerai, jeigu ir jūsų dukra pritartų sudarytai sutarčiai ir dalyvautų šeimos pasitarimuose.

Nėra prasmės skelbti ultimatumų ("Jeigu tu nedarysi to, tada bus taip..."), jeigu nesate tikri, ar sugebėsite juos įvykdyti. Pasitikėjimo, tvirtumo bendraujant su sūnumi kol kas jums akivaizdžiai stinga.

Ir liaukitės tvarkiusi vaikų kambarius. Suteikite jiems galimybę prisiimti atsakomybę, skatinkite jų savarankiškumą."

Klausykitės ir girdėkite

Daugelio psichologų nuomone, viena dažniausių klaidų, kurią daro paauglių tėvai, yra ta, kad į vaikus kreipiasi tik su pretenzijomis ir kritika, o kai viskas gerai, tarsi nebelieka apie ką ir kalbėti.

"Jeigu gimdytojas pasirenka vien tik auklėtojo, bet ne pirmiausiai žmogaus poziciją, tuomet dingsta nuoširdumas ir taip prarandamas glaudus ryšys su vaiku", - rašo psichologė Julija Gipenreiter žurnale "Psychologies".

Kaip tėvai gali suprasti, ką jaučia jų vaikas?

Žinoma, pirmiausiai - jį išklausydami. Tačiau reikia ne tik klausytis, bet ir išgirsti. "Jeigu vaikas dalijasi su jumis savo problema, jeigu jis nusivylęs, įskaudintas, jam gėda, baisu, - leiskite jam suprasti, kad jūs jį... girdite. Kaip tai padaryti? Geriausia būtų pasakyti tai, ką, jūsų supratimu, jis dabar jaučia. Kitaip tariant, pavadinti jo išgyvenimus vardu. Pavyzdžiui, jeigu sūnus sako, kad mokykloje bendraklasis jį įskaudino, pirmiausiai pasakykite: "Tu labai pyksti ant jo. Esi nusivylęs." Taip jūs nepaliksite vaiko vieno su jo išgyvenimais, parodysite, jog suprantate jo nusiminimą ir esate pasirengę išgirsti viską, ką jis nori išlieti. Tai paprastas, bet labai veiksmingas metodas, vadinamas aktyviu klausymu. Šis būdas priešingas kritikai ir sukuria pasitikėjimo atmosferą.

Psichologė tėvams pataria ir kaip "nekritiškai", nesukeliant pasipriešinimo, perteikti vaikui informaciją, kad kažkas nepatinka. "Kalbėkite apie save. Pavyzdžiui, jeigu jums nepriimtina, kaip paauglys apsirengęs, galite pasakyti: "Jaučiuosi labai nejaukiai, kai mano vaikas vaikšto apdriskusiais drabužiais...", o ne "Tu atrodai kaip valkata!"

Bet koks pranešimas "tu..." asocijuojasi su kaltinimu, jis nesukelia vaikui nieko, išskyrus norą gintis. Vartodami "aš", išreiškiame negatyvius savo jausmus neįskaudindami vaiko. Be to, tai jam leidžia pajusti, kad pasitikime juo ir kad jis irgi gali mumis pasitikėti."