Egzistuoja du kardinaliai skirtingi būdai vertinti progresą siekiant asmeninių tikslų. Skirtumus pirmiausiai sudaro emocijos, kurias šie būdai dažniausiai gimdo.
Paprastai žmonės kelia sau tolimus ir sunkiai pasiekiamus tikslus, pasirenka idealų vaizdą ir deda pastangas siekdami šio idealo.
Žinoma, jie kiekviename žingsnyje suvokia didžiulį skirtumą tarp realybės ir idealo, todėl praranda entuziazmą.
Netgi tuomet, kai to nenutinka, idealaus tikslo siekimo procesas tampa ne itin maloniu procesu, reikalaujančiu didžiulių energijos sąnaudų. Toks proceso ir jo rezultato vertinimas mažai efektyvus, tačiau labai paplitęs šiuolaikinėje visuomenėje. Jo šaltinį mes matome "baudžiamajame" auklėjimo ir valdymo stiliuje.
Antrasis būdas rečiau pastebimas kasdieniame gyvenime, bet labai plačiai taikomas elgesio psichoterapijoje. Jis grindžiamas idealaus tikslo pokyčių, įvykusių nuo paskutinio vertinimo momento, fiksacija ir įtvirtinimu.
Žmogus lyginasi ne su idealu, o su pačiu savimi, tokiu, koks jis buvo vakar. Tokiu būdu net ir minimalios pastangos ir pokyčiai tampa pretekstu daryti išvadą, kad judėjimas galutinio tikslo link vyksta, ir tuo pasidžiaugti.
Kitaip tariant, dėmesys sutelkiamas į bet kokius teigiamus savęs ir aplinkos pokyčius, kad ir kokio masto jie būtų.
V. Romek, psichologijos mokslų daktaras
Parengė Vilma Skiotienė
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą