Šliaužk gyvate, išlik balandžiu

Aš nesirengiu samprotauti, kas yra teisinga, kas neteisinga ir kur to ribos. Aš tik noriu stabtelėti prie išminčiaus, einančio savo keliu, gyvenimo būdo.

Pažvelkite į kultūrą ir žiniasklaidą, ir jūs pamatysite nuolatinį jų atitrūkimą nuo realybės. Medžiagos pateikimo forma tampa savitikslė ir yra skirta blizgesiui ant eilinio dienos lozungo užpilti.

Iš dalies todėl, kad žodžio meistrai patys nieko nedaro (juk tiesa yra daroma, o ne šnekama), iš dalies - todėl, kad visa rimtoji spauda yra publicistinio pobūdžio ir apsiriboja momentinių nuomonių (įtakingų socialiniu-ekonominiu požiūriu) propaganda. Akivaizdu, jog pateikiama sąmoningai utriruota informacija turint tikslą sukelti kuo daugiau emocijų.

Kiekviename laikraštiniame pavadinime matomą siekį bet kokia kaina atkreipti dėmesį būtų galima laikyti pliuralizmo ir begalinio visuomenės, kurioje kiekvienas žmogus absoliučiai vertingas, demokratiškumo apraiška. Bet jeigu kiekvienas turi teisę į nepriklausomą reiškinių suvokimą ir požiūrį į juos, kuo tuomet pagrįsta teisė ir valstybingumas?

Kas galų gale teisinga?

Teisinga gali būti kai kas bendra, kur kiekvienas gali atrasti ir realizuoti save.

Visi mes kilę iš absoliutizuotų pasaulių ir bręsdami mokame už tai. Be milijonų žmonių, ateinančių į šį pasaulį gyventi, o ne Būti, yra mažuma, kuriems būtina rasti būtent tai, kas iš tiesų teisinga. Jie jaučia augimo, saviraiškos ir savikūros aukščiausiąja šio žodžio prasme poreikį.

Visi kažkur eina, bet kai kuriems iš jų yra būtina turėti kryptį bei tikslą ir žinoti, kad jis egzistuoja.

Filosofijos ir religijos jau nepakanka, kad rastum teisingą kelią. To priežastis yra du faktoriai.

1)... tikroji dora neturi prasmės. Todėl beprasmiška gretinti Būties įstatymus su konkrečios visuomenės įstatymais. Visi įstatymai pagrįsti susitarimu ir teismo sprendimu, bet ir viena, ir antra - laisvo požiūro, o ne tikrosios daiktų esmės reiškinys.

Teisingumas suvokiamas kaip nustatytos normos atitikimas. Iš to išplaukia, jog įstatymuose nėra nuoseklumo ir autentiškumo. Vis dėlto bet kuri veikla vertinama iš juridinio taško. Įstatymą būtina suprasti ir jo laikytis, bet jis neišspredžia būties problemos. O tas, kuris priešinasi įstatymui, patiria prievartą ir yra išbraukiamas iš visuomenės gyvenimo. Šiaip ar taip, įstatymas - tai dalis mūsų įsikūnijimo "čia ir dabar".

Įstatymas pateisinamas kaip laikinas, o ne amžinas reiškinys. Jis yra vienas iš daugelio egzistencinio Būties žaidimo apraiškų. Įstatymas - tai išorinis arbitras, jo reikia laikytis, bet neimti giliai į širdį. Jo uždavinys - užsiimti žemiškais reikalais, o ne amžinaisiais.

2) Bandymai ignoruoti istorines-juridines sąlygas dėl amžinojo Būties įstatymo stumia į pražūtį tuos, kurie nežaidžia pagal visuomenės taisykles. Tie žmonės nesugeba atlikti savo transcendentinės funkcijos.

Visi mes vieno molio, ir to, kuris pasivadino pranašu, laukia kryžius.

Būtų išmintinga, jeigu tie, kurie gali padėti pasauliui, liktų jame. Apvaizda bejėgė, jeigu geriausi žmonijos atstovai, kaip ir anksčiau, pražus ar bus ištremti. Neverta siekti, kad būtų nukryžiuotas dar vienas Kristus, reikia dirbti ir laikytis egzistuojančių žaidimo taisyklių.

Jeigu nori pataisyti pasaulį, turi sąveikauti su juo, laukdamas momento, kai bus galima paveikti jį, tobulinant įstatymus bei papročius.

Reikia bendradarbiauti su pasauliu neištirpstant jame: šliaužti per jį gyvate, išliekant balandžiu širdyje.

Mūsų vidinė švara mums reikalinga amžinybei, bet ji juokinga sistemos tarnams. Geriausi turi išgyventi, kad pratęstų kūrimo procesą.

Išminčiui šiame pasaulyje reikalinga dviguba moralė. Jeigu žmogus kenčia dėl prieštaros tarp šio pasaulio įstatymų ir amžinybės įstatymų, vadinasi, jame dar negimė išminčius.

Kai jis gimsta, tampa aišku, kad joks pavojus negali grėsti tam, kas amžina.

Šaltinis: "Dviguba moralė išminčiui", prof. Antonio Meneghetti, italų ontopsichologas, psicoedit.com.

Parengė Vilma Skiotienė, ve.lt