Skyrybų priežastis - psichikos liga

(2)

Ponas Almantas pasakojo vedęs anksti ir iš didelės meilės. Gyvenimo pradžią, kad ir ankštame bendrabučio kambarėlyje, prisimena buvus panašią į rojų. Ir tik po keliolikos metų rojus pradėjęs virsti pragaru. Ir jam, ir jai, ir vaikams.

Vedžiau jaunas, mažai patyręs. Mano pirmoji žmona buvo mano pirmoji didžioji meilė.

Buvome studentai. Ankštas bendrabučio kambarėlis mums atrodė rojus. Netrukus susilaukėme ir dukros. Nepasakosiu, kaip ir kur kūrėmės, pasakysiu tik tiek, kad visi materialiniai rūpesčiai gulė ant mano pečių.

Dirbau keliose darbovietėse, ieškodavau "chalturkių", kad tik aprūpinčiau mylimą žmoną ir pirmagimę dukterį viskuo, kas reikalinga.

Man tikrai sekėsi būti šeimos galva. Kadangi žmona dirbo tokį darbą, kuriame fiksuotas darbo laikas, ji puikiai derino darbus su motinystės rūpesčiais.

Rūpinosi ir manimi, skalbdama, virdama. Aš galėjau atsidėti darbams keliose vietose.

Toji idilija su kai kuriomis išimtimis tęsėsi iki pirmagimės paauglystės.

O tuomet ėmė krikti žmonos nervai. Ji neįstengė suprasti, kad baigėsi dukros vaikystė, kad ji tampa mergina, kad nebenori vaikščioti įsikibusi mamai į ranką.

Dukra įgijo savų interesų, savą draugų ratą.

Aš daug dirbau, todėl retai buvau namuose, ir malšinti karų nepajėgiau.

Žmona ėmėsi žygių prieš dukterį, ji nukeliavo... pas psichiatrus.

Šie, supratę, kad pagalbos reikia ne dukteriai, o mamai, paguldė ją ligoninėn. Žinoma, puoliau aiškintis, kas yra mano žmonai. Apytikriai sužinojau, tačiau, kas po tuo slypi, nenutuokiau, nenumaniau, kas manęs laukia.

Iš ligoninės žmona buvo išleista kaip antrosios grupės invalidė. Ir tiek.

Diagnozė niekur nebuvo nurodyta. Tai labai apsunkino tolesnius mūsų bendro, o vėliau ir nebe bendro gyvenimo etapus.

Sunkiausias momentas buvo skyrybos.

Kaip minėjau, jokiuose dokumentuose nefigūravo jos psichinė liga. Savo kailiu pajutęs, galiu teigti: teismai visada stoja moters pusėn.

Skyrybų iniciatorė buvo žmona, pagrindinis jos argumentas - aš esu girtuoklis ir ne šeimos žmogus.

Teismas ja patikėjo. Mano argumentų niekas neklausė. Pagaliau aš nieko ir neįrodinėjau, maniau, kad skyrybos išspręs bent dalį mūsų problemų.

Vyresnėlė, sukūrusi šeimą, jau gyveno atskirai. Jaunylis teismo sprendimu liko gyventi su motina. Dėl to irgi nemaištavau. Kad ir neįgali, bet ji yra motina.

Daug dirbdamas nebūčiau galėjęs skirti sūnui reikiamo dėmesio, o buvusi žmona jį ir apskalbdavo, ir pamaitindavo. Nedrausdavo susitikti ir su manimi.

Po vienu stogu išsiskyrę tegyvenome tik kelerius metus.

Bendrame būste man tepriklausė vienas kambarėlis. Į jį stengdavausi negrįžti, glausdamasis tai pas draugus, ką slėpt - ir pas moteris.

Vėliau pajėgiau nusipirkti vieno kambario butą. Lengviau atsikvėpiau.

Tačiau materialiai slėgė anas butas, kuriame gyveno buvusi žmona ir sūnus. Vėl bylinėtis dėl mokesčių už jį nesiryžau. Jai iš invalidumo pensijos mokėti mokesčius nebuvo iš ko.

O alimentai, kuriuos mokėjau sūnui, mano giliu įsitikinimu, turėjo būti naudojami pagal paskirtį.

Ėmiau ieškoti kompromisinių sprendimų su buvusia žmona. Pavyko įtikinti parduoti bendrą būstą ir jai su sūnumi nupirkti pusantro kambario butą. Taip ir padarėme.

Aš nesu psichiatras ir tikrai neturiu teisės spręsti. Daugeliui iš mūsų sunkiais momentais tenka susidurti su psichologinėmis problemomis.

Bet psichiškai sveikas žmogus vis dėlto atsižvelgia į susiklosčiusią situaciją, derina savo veiksmus su kitais žmonėmis ir randa kompromisų.

Mano buvusi žmona nebeturi draugų, nesutaria su giminaičiais, galų gale ir sūnų išvarė, kai šis pasielgė ne taip, kaip jai norėjosi. Sūnus atėjo gyventi į mano naujai sukurtą šeimą.

Mudu su naująja žmona šeimą kūrėme lygiomis teisėmis: pardavėme kiekvienas savo butą ir nusipirkome bendrą - dviejų kambarių.

Jame iš pradžių apsigyvenome trise, nes žmona turi dukrą iš buvusios santuokos.

Kai atėjo sūnus, vaikams teko glaustis viename kambaryje. Jie nėra brolis ir sesuo, todėl reikėtų atskirų kambarių, bet... ką darysi.

Neseniai vykau į Berlyną aplankyti savo dukters šeimos. Su savimi vežiausi abu vaikus. Turėjau progos pamatyti, kaip jie tarpusavyje sutaria. "Tyrimams" labai padėjo duktė ir ypač žentas.

Ji vaikšto po įvairias instancijas su rašytiniais skundais. Jeigu dokumentuose būtų nurodyta jos diagnozė, valdininkai turėtų teisę nepaisyti visų tų raštų.

Dabar jie tuos skundus turi tirti. Gaišta savo laiką, gaišina mane. Ir kiekvieną kartą privalau įrodinėti, kad nesu kupranugaris: kad butą nusipirkome teisėtai, kad sūnus yra prižiūrėtas, kad, kaip ir anksčiau, dirbdamas keliose darbovietėse, valstybei moku mokesčius nuo uždarbio. Ir taip toliau, ir panašiai...

Norėdamas nutraukti alimentų mokėjimą sūnui išlaikyti, turėčiau įsisukti į teisinių ginčų verpetą.

Turėčiau ieškoti vaikų teisių gynėjų, prašyti kaimynų, kad šie liudytų, jog sūnus gyvena su manimi. Galėčiau netgi reikalauti, kad grąžintų jau sumokėtus alimentus. Bet aš laikausi nuostatos: ji vis dėlto mano vaikų motina, vis dėlto mūsų bendro gyvenimo pradžioje būta meilės.

Kai būdavo labai sunku, niekam nepuldavau ant kaklo guostis, išgerdavau su draugais. Mano buvusi žmona kaltino mane girtuoklyste.

Dabar po sunkios darbo savaitės su bendradarbiais taip pat išgeriame alaus, bet dabartinė mano žmona dėl to nepyksta, kartais ir pati pasiūlo pasiūlo taurelę kitą namuose.

Patarti galėčiau tik tiek, kad nedelstų nutraukti dramatiškos santuokos.

Be to, kai tuokiantis reikalaujama sveikatos pažymėjimo, nereikėtų to laikyti įžeidimu ir vengti tikrinimosi.

Sutuoktiniai vienas nuo kito neturėtų slėpti sveikatos sutrikimų, jei jų yra.

Iš savo patirties galiu daryti išvadą, kad be reikalo nuolaidžiavau. Kai vyko teismas, galėjau pasistengti įrodyti, kad sūnus privalo gyventi su manimi, bet iš gailesčio buvusiai žmonai to nepadariau. Nežinau, kokią įtaką mano sūnui padarė pažeistos psichikos žmogus.

Teisme įsitikinau, kad visuomet lieka kaltas vyras. Visuomet vyrai skriaudžia moteris. Skiriamasi dėl labai įvairių priežasčių, o oficialiai pateikiama dažniausiai ta pati - vyras girtuoklis.

Toks teisėjų akyse likau ir aš. Tik mokykloje labai nustebo, kai atėjau į tėvų susirinkimą. Mokytojai buvusioji žmona buvo mane nupiešusi kaip prasigėrusį valkatą.

Psichiškai sunegalavus sutuoktiniui, tą žino tik medikai, ir niekur daugiau šis faktas nefiksuojamas, todėl nuo psichikos ligonio kenčiantis sutuoktinis tampa bejėgis kam nors ir kur nors įrodyti, kad nesusiklosčiusio bendro gyvenimo priežastis yra psichikos liga.

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder