Patinka būti silpnai ir pažeidžiamai: skyrybos būna ir gražios....

Ponios Ligitos šeimoje skyrybos subrendo po dvidešimt vienerių bendro gyvenimo metų.

Priežastys, anot moters, kaupėsi ilgai, o išsiskyrimas įvyko ramiai ir taikiai. "Užtat dabar mes galime gražiai bendrauti. Man ne vis tiek, kaip jam sekasi. Meilės neliko, tačiau mes išsaugojom pagarbą.

Galų gale mus sieja vaikai. Jeigu jam kas nors atsitiktų, į pagalbą atbėgčiau pirmoji."

Išorinis atseit darnaus šeimyninio gyvenimo grožis neatstoja vidaus. Vidiniame gyveni ir suvoki, kad tau reikia kažko daugiau nei turi, nei jauti, nei gauni. Ne materialine prasme.

Dvasine. Ir suvoki, kad nebeatitinki vienas kito poreikių.

Situacijos skyryboms subręsta ne per vieną dieną, netgi ir ne per vienerius metus. Tai kaupiasi metų metais. Tu šeimyniniame gyvenime pradedi dusti. Ir puoli ieškoti atgaivos sau. Įvairiomis formomis, įvairiais pavidalais. Kito vyriškio specialiai aš tikrai neiškojau ir nesidairiau. Jis į mano gyvenimą netikėtai ir nelauktai įsisuko pats. Kaip ir aš į jo.

Kito žmogaus atsiradimas tik pagreitino tai, kas turėjo įvykti - skyrybos. Kai su juo pradėjau susitikinėti, supratau, ko man reikia ir ko man trūksta.

Sąžinės graužatis reikštų, kad tu aukojiesi nevisaverčiam gyvenimui. Tu dirbtinai turėtum pertvarkyti sąmonę. O gyveni siela, kuri tarsi ir apramina: taip susiklostė - taip ir turi būti.

Keista, tačiau buvęs vyras su dukra niekada nerasdavo bendros kalbos. Jį erzindavo muzika, kuri patikdavo dukrai. Jį nervindavo draugai, užsukdavę pas dukterį.

Savo susierzinimo jis, beje, niekada neslėpdavo, liedavo laisvai ir dukters draugų akivaizdoje, ir akis į akį. Ne tik dėl to, bet ir dėl kitų dalykų dukra suprato mano žingsnį ir skyryboms pritarė. Gal kiek sudėtingiau tai išgyveno sūnus. Abu jie liko gyventi su manimi. Per teismus vaikų nesidalijome.

O dabar ramia sąžine galiu pasakyti, kad ir duktė, ir sūnus yra visiškai patenkinti permainomis. Tėvas, gyvendamas ne po vienu stogu su dukra, su ja susidraugavo. Ji dažnai užsuka pas tėvą į svečius.

Netgi pasiūlo, kas jai visai nebūdinga, apkuopti namus. O keisčiausia, kad mano buvęs vyras su dukra pradėjo lankyti net koncertus tokios muzikos, kurios gyvenant kartu jis negalėjo pakęsti.

Dvylikmetis sūnus taip pat dažnai susitinka su tėčiu. Ginkdie aš jam to nedraudžiu, kaip, esu girdėjusi, kitos moterys. Dažniausiai tokiu būdu jos kerštauja buvusiam sutuoktiniui. Manau, jos "užvedinėja" save ir luošina vaikų psichiką.

Sūnus puikiai sutaria ir su dabartiniu mano gyvenimo draugu. Tačiau tėvas visada yra tėvas. Man atrodo, kad sūnus tiesiog jaučiasi saugus, žinodamas, kad bet kada jis gali lėkti prašyti tėvo pagalbos ir jam nebus atsakyta.

Toks dabartinio gyvenimo modelis man atrodo tobulesnis nei išoriškai atrodžiusioje darnioje šeimoje. Vaikams verčiau su tėvu bendrauti susitinkant, negu gyventi po vienu stogu, po kuriuo tvyro įtampa ir nuolat jaučiama trintis. Dabartiniame gyvenime yra daugiau harmonijos ir man, ir vaikams, ir buvusiam sutuoktiniui.

Jis laisvas gyventi tokiu ritmu ir tokiu būdu, kuris nebuvo priimtinas man. O mano smalsumas, veiklumas, pagaliau gyvenimo tempai nebebuvo priimtini jam.

Jokiu būdu nepritariu tokioms nuostatoms, kad šeimos židiniui ataušus, reikia aukotis ir toliau gyventi kartu dėl vaikų. Vaikai kaip tik yra tos kempinės, kurios sugeria tėvų nesantaiką, tegu akivaizdžiai jų akyse ir nepasireiškiančią.

Ji tvyro ore. Ir vaikai tai jaučia. Ir jiems yra negera lygiai taip pat, kaip ir jų tėvams, kuriuos, beje, daugiau ar mažiau vienodai myli. Bent jau mano atveju vaikai dabar yra laimingesni nei būtų, jeigu aš aukočiausi ir toliau gyvenčiau su jų tėvu.

Dabar kam nors galbūt pasirodysiu baisi eretikė, nes manau, kad bažnyčia yra kaip Seimas. Įstatymai atsiranda tokie, kokių kam kokioje situacijoje prireikia. Ir tai pailiustruosiu vienu pavyzdžiu.

Mano draugė, išgyvenusi tragediją, tapo labai pamaldi. Į bažnyčią lakstydavo ne tik pati, bet ir visus savo pažįstamus, mojuodama šventomis knygomis, ragino.

Taip nutiko, kad jinai kažkur kažkaip susipažino su vedusiu vyru (tuoktas ne metrikacijos skyriuje, o bažnyčioje), dviejų vaikų tėvu.

Gal jos santykis ir su Dievu, ir su bažnyčia buvo tikrai nuoširdus, nes ji labai sielvartavo, kai nuo to vedusio vyro su dviem vaikais tapo nėščia. Ji kankinosi, ieškojo paguodos. Ir surado: ją nuramino ne koks pasaulietis savo filosofija, o sesės vienuolės.

Esą ir tas vyras, ir tas vaikelis jos įsčiose paties Dievo siųstas. Taigi - pagal situaciją ir įstatymas.

Beje, aš su buvusiu vyru tuokiausi ne bažnyčioje. Per ceremoniją metrikacijos skyriuje užmaunant žiedą ant rankos man byrėjo ašaros kaip pupos. O širdis tylėjo.

Manau, tai nulėmė, kad į bažnyčią tuoktis taip ir nesusiruošėme.

Tokių klausimų sau nekeliu. Aš gyvenu ir jaučiuosi laiminga. To man visiškai pakanka.

Pirmiausiai noriu papasakoti, koks buvo mudviejų paskutinis vakaras, kai kraustėmės į skirtingus būstus.

Pasistatėme viduryje kambario dvi dėžes ir pradėjome dalybas. Imame iš sekcijos kokį daikčiuką ir vienas kito klausiame: ar tau jis reikalingas? Na, to gal man prireiks, - svarstome vienas iš mūsų ir dedame į savo dėžę.

Na, jeigu tau to nereikia, tai pasiimsiu aš. O štai to nereikia nei jam, nei man.

Dedam į trečią dėžę, atiduosim kam nors. Va, taip vyko mūsų sugyvento turto dalybos. Kai jas pabaigėm, susėdom prie stalo ir išgėrėme kelias taureles brendžio.

Tokių turto dalybų palinkėčiau visiems besiskiriantiems. Beje, kai prasideda šeimos krizės, pabandžius ką nors aiškintis, pabandžius lipdyti ir pamačius, kad niekas nebeišeina, gal ir nebereikia laukti, kol vienas kito pradėsi neapkęsti. Mes iki tokios ribos nepriėjome, kaip minėjau, viskas vyko ramiai ir taikiai.

Užtat dabar mes galime nuoširdžiai ir pabendrauti.

Nebūna savaitės, kad nepasikalbėtume telefonu.

Ne iš meilės, o iš pagarbos man ne vis tiek, kaip jam sekasi toliau tvarkyti savo gyvenimą. Pagaliau mus sieja vaikai.
Manau, jeigu jam kas nors nutiktų, aš pirmoji lėkčiau pagelbėti.

Tokios situacijos neįsivaizduočiau.

Tiesa, moterims tikrai susiklosto įvairiausių situacijų, kuriose reikia tvarkyti įvairiausius reikalus su pačiais įvairiausiais vyrais. Gal ir gražiais, ir protingais, ir raumeningais. Tačiau širdis juk priklauso vienam.

Šalia dabartinio gyvenimo draugo aš jaučiuosi tokia menka.

Ankstesniame gyvenime privalėjau būti stipri, todėl dariausi šiurkšti.

O dabar man patinka būti silpnai ir pažeidžiamai.