Simboliai, arba Ką reiškia nuotakos vainikas

Griovimas, šykštumas, aiškiaregystė, vaisingumas. Artimuosiuose Rytuose žiurkė tapatinta su pomirtiniu pasauliu, o krikščioniškojoje tradicijoje - su velniu.

Simbolių įvairovė, kilusi iš jų miklumo, gudrumo, vislumo, egzistuoja ne tik folklore (legendinis gebėjimas numatyti laivų žūtį), bet ir yra susijusi su azijiečių išminties, sėkmės ir klestėjimo (įskaitant tokį turtą kaip gausūs palikuonys)dievais. Indų dievas su dramblio galva Ganeša joja raitas ant žiurkės; japonų gerovės dievo Daikoku padėjėjas - irgi žiurkė. Pietų Kinijos mitologijoje žiurkė atnešė žmogui ryžių.

Žiurkė - pirmasis kinų zodiako ženklas. Kai kuriuose Atgimimo epochos paveiksluose juoda ir balta žiurkės, vaizduojančios Dieną ir Naktį, graužia Laiką.

Gintaras

Gintaras dėl savo spalvos buvo siejamas su saulės energija.Senovės Kinijoje žodis "gintaras" reiškė "tigro sielą" - buvo manoma, jog sakai atsirasdavo iš tigro palaikų, tad simbolizavo narsą.

Daugelio mitologinių dievybių ašaros virsdavo gintarais; Faetono seserys virto verkiančiomis pušimis, nes gedėjo žuvusio brolio. Faetonas, senovės graikų saulės dievo Helijo sūnus, nesuvaldė sparnuotų žirgų, traukiančių ugninį saulės vežimą, ir vos nesudegino žemės. Už tai buvo Dzeuso nutrenktas žaibu.

Gintaras ilgą laiką buvo naudojamas kaip talismanas ir priemonė daugeliui ligų gydyti - nuo reumatizmo iki galvos skausmo.

Katė

Gudrumas, gebėjimas persikūnyti, aiškiaregystė, sumanumas, atidumas, jausmingas grožis, moteriškas pyktis. Šios asociacijos turėjo įvairią simbolinę reikšmę senovės kultūrose. Egipte, kur egzistavo deivės su katės galva Bastos, Bastet arba Bastetos, kultas, katės buvo laikomos laimę nešančiais šventais gyvūnais.

Bastet, paprastai vaizduojama kaip liūtė, buvo laikoma Mėnulio globėja ir siejama su malonumais, vaisingumu. Dėl jos kates garbindavo, mumifikuodavo, dėdavo šalia pelę, kad būtų kuo misti pomirtiniame pasaulyje.

Ikonografijoje katinas vaizduojamas saulės pagalbininku, nutraukiančiu galvą požemių gyvatei. Katinas taip pat asocijuodavosi su kitomis Mėnulio deivėmis, tokiomis kaip graikų Artemidė, romėnų Diana, skandinavų Frėja (kuri važinėjo vežimu, kinkytu katėmis).

Senovės Romoje katė dėl savo elgesio bruožų buvo laisvės emblema, tačiau naktiniai riksmai ir išvaizdos pokyčiai (nagų išleidimas, vyzdžių išplėtimas, staigūs persimainymai iš ramybės būsenos į agresyvumą) pagimdė negatyvų simbolizmą. Keltai juodoms katėms priskyrė piktą gudrumą, o islamo kultūroje jos buvo laikomos džinų įsikūnijimu. Japonijoje katės vadintos nesėkmės pranašėmis, jų pasakose sakoma, esą katės gali apsigyventi moterų kūnuose.

Indijoje katė buvo laikoma moters grožio įsikūnijimu, o budistai buvo priversti slėpti savo netoleranciją joms - kaip ir gyvatės, katės atsisakė apverkti Budos mirtį. Dar negatyvesnis katės įvaizdis iškyla padavimuose apie raganas, kur katės, velnio pasiuntinės, gretinamos su orgijomis, gašlumu ir žiaurumu.

Apskritas stalas

Bendrumas, sąveika, darbo baigtinumas. Pagal legendą apie karalių Artūrą, garsusis stalas, kurio centre buvo palikta vietos Šventajam Graliui, buvo sugalvotas Merlino tam, kad prie jo susėstų 150 riterių, nesuteikiant pranašumo nė vienam iš jų.

Mistinė Apskritojo Stalo galia siejama su tradiciniu keltų rato garbinimu, veikiausiai kilusiu iš dangaus dievų kulto. Panašią reikšmę turi ir indų Apskritas stalas, sudarytas iš dvylikos segmentų, atitinkančių zodiako ženklus ir metų mėnesius.

Balta spalva

Švaros, tiesos, nekaltybės, pasiaukojimo arba dieviškumo simbolis. Nors balta spalva turi ir negatyvių reikšmių - bailumo, kapituliacijos, šaltumo, tuštumos, mirties, visgi ji - pozityvioji antitezės "juoda-balta" pusė visose simbolių sistemose.

Balti gedulo drabužiai senovės Romoje ir ilgą laiką visoje Europoje, bespalviai - Kinijoje, simbolizavo ne tiek liūdesį, kiek pasišventimą naujam gyvenimui, kuris laukia mirusiojo.

Balta - beveik universalus įšventinimo, naujagimio arba neofito simbolis. Žodis "kandidatas" kilęs iš lotynų "candidus", kuris reiškia "akinamai baltas". Tai krikštijimo, konformacijos, santuokos ir kitų ritualų, simbolizuojančių perėjimą į kitą būklę, spalva.

Kaip dvasingumo ir šventumo, tiesos ir apreiškimo spalvą ją naudojo druidai ir kitos šventikų kastos tiek pagonių, tiek krikščioniškajame pasauliuose. Balta taip pat buvo aukojimo ritualų spalva.

Balti kiaušiniai simbolizuoja sukūrimą, baltas balandis - taiką ir Šventąją Dvasią, balta buvo rojaus sala, balta - nekaltumo lelija. Balta simbolizuoja švarą netgi Kinijoje, kur ji dažnai asocijuojasi su išdavyste, mirtimi, rudeniu ir amžiumi.

Balta spalva gali simbolizuoti ir gyvenimą, ir mirtį. Akinamai balta ir mirties balkšvumo spalvos skiriasi. Europiečių folklore vaiduokliai, vampyrai ir kitos piktosios dvasios turėjo mirtinai pablyškusius veidus - kaip ir skandinavų Helė.

Vainikas

Gyvenimo, pranašumo ir šventumo; mirties, prisikėlimo arba nemirtingumo atributas. Vainiko forma jungia dangaus rato (tobulybė) ir žiedo (amžinybė, tąsa, vienis) simboliką.

Nupintas iš gėlių, lapų ir uždėtas ant galvos vainikas reiškė pergalę ir gyvenimo jėgą. Egipte vaniką dėvėjo tik dievai ir karaliai. Antikos, judėjų ir krikščionių tradicijose jis taip pat buvo valdovų bei aukojimo ritualų atributas. Įšventintieji arba kulto įpėdiniai identifikavo save su tam tikru dievu užsidėję vainiką, padarytą iš šventų augalų ir gėlių.

Senovėje olimpinių žaidynių nugalėtojams taip pat dėdavo vainikus, pašvęstus dievams: Dzeusui - alyvmedžio, Poseidonui - pušies, Apolonui - lauro.

Nuotakos vainikas simbolizuoja naują pradžią, džiaugsmą, vaisingumą.

Gedulingieji vainikai - viso, kas egzistuoja, baigmės pripažinimas, tačiau jų forma reiškia amžinybę ir atminimą.

Vynas

Gyvenimo jėga, dievo palaiminimas, išsigelbėjimas, džiaugsmas, išgijimas, tiesa, persikūnijimas. Be savo maistinės ir gydomosios vertės, vynuogių sultys turi paslaptingą savybę pavirsti į kai ką daugiau nei troškulio numalšinimo ir svaiginimosi priemonę - ir pakeisti tuos, kurie jas geria.

Sakralinio vyno simbolizmo pagrindas - jo svaiginamasis poveikis ir kraujo spalva. Vyną gamino Artimuosiuose Rytuose jau mažiausiai prieš 5000 metų. Jis buvo vertinamas kaip dieviškasis palaiminimas, jėgos įrodymas.

Judėjų ritualuose vynas primindavo palaiminimą, kurį savo tautai suteikė Jehova. Islamas patikslino, kad šis palaiminimas tiems, kurie pasiekė rojų, - Pranašas uždraudęs ne vyną, o piktnaudžiavimą juo.

Viduržemio gyventojai vyną siejo su vaisingumu ir pomirtiniu gyvenimu (dėl to keletas vyno lašų tradiciškai išpilami ant žemės).

Senovės graikų dievo Dionizo kulte (romėnų - Bakcho mitologijoje) vynas padėdavo pasiekti susijungimo su pačiu dievu ekstazę, o orfistiniuose ritualuose jis prilyginamas kraujo aukai.

Krikščionybė šiam simbolizmui suteikė naują poetinę jėgą. Eucharistija ir Gralis simbolizuoja tai, kad indas su aukojimo vynu yra Indas su Kristaus atpirkimo krauju.

Parengė Vilma Skiotienė