Šešėlių žaismas

Pripažinti jį turint nelengva, tačiau nepripažindami rizikuojame būti persekiojami neaiškaus nerimo, nepasitenkinimo savimi, baimės, kaltės, gėdos - ir nesuprasti kodėl. Juk negali atsikratyti to, ko priežasties nepripažįsti esant.

Šešėlis seka paskui mus, norime to ar nenorime, jis nenurimsta net užrakintas devyniais užraktais. Neigti, kad jį turi - saviapgaulė. Maža to - kuo labiau jį neigiame, tuo labiau nuo to kenčia kiti žmonės. Mūsų psichika ginasi nuo suvokimo, kad blogio esama ir mumyse pačiuose, užsipuldama kitus, priskirdama jiems charakteristikas, neturinčias su realybe nieko bendra.

Ir atvirkščiai. Kai mus pačius kas nors puola kaltindamas, priskirdamas savo išgalvotus bruožus, argi jis nemeta savo paties šešėlio ant mūsų veido?

Požemių dvasios

Nuo mažumės suprantame: jeigu neslėpsime savo neigiamos pusės - supykdysime arba nuvilsime artimuosius ir liksime atstumti. Esame priversti prisitaikyti prie reikalavimų, lūkesčių ir aplinkos stereotipų. Tampame teigiami, paklusnūs, be šešėlio. Kad tik nebūtume pamerkti.

Tačiau kur atsiduria neleistini troškimai, "blogi" jausmai, savybės, kurių sau neleidžiame turėti? Mūsų asmenybės požemiuose - pasąmonėje. Ten kaupiasi viskas, ko atsisakėme.

Bėda ta, kad kartais susikaupia per daug - ir išsiveržia. Spontaniškai, netinkamai, tarsi be mūsų žinios. Jei esame tokie "stiprūs", jog išsiveržti neleidžiame - mus gali apimti neaiškus nerimas, nepasitenkinimas, baimė. Arba somatiniai negalavimai.

Kita bėda - jog kartu su nuslopintomis blogosiomis savybėmis į šešėlį pasitraukia ir gerosios, nes tamsa ir šviesa - susijusios, jos negali egzistuoti viena be kitos. Be tamsos nebus ir šviesos.

Ką gi daryti? Priimti savo tamsiąją pusę. Neneigti jos, neapgaudinėti savęs. Nuo to visiems bus tik geriau. Tai nereiškia pataikauti Šešėliui. Priimti reiškia atpažinti ir pripažinti. Tai suteikia galimybę koreguoti savo asmenybę.

Tai, kas nežinoma, neįvardyta, mus visada baugina, todėl dažnai esame linkę šias nematomas jėgas demonizuoti, priskirti "kitiems pasauliams". Taip mes tarsi nuo jų atsiribojame: tai ne mano, tai ne aš. Identifikuoti savo Šešėlį kaip dalį savęs - tai reiškia neleisti savęs valdyti nežinomai, neįvardytai, svetimai jėgai.

5 žingsniai

Prancūzų psichologas Žanas Monburketas (Jean Monbourquette) knygoje "Užsispyręs šešėlis" ("Apprivoiser son ombre") aprašo penkis svarbius dalykus, kuriuos turime žinoti, norėdami taikiai sugyventi su savo Šešėliu ir nemesti jo ant kito žmogaus.

1. Suvokti projekcijos mechanizmą. Tai, kad savo jausmus, nuostatas, troškimus mes linkę nesąmoningai priskirti kitiems žmonėms, išoriniam pasauliui. Kitaip tariant, mes aplink save matome tai, kas yra mūsų viduje.

2. Pripažinti, jog visada esame šališki.

3. Liautis ieškojus kitų žmonių pritarimo.

4. Atrasti tikrąjį savo nepasitenkinimo šaltinį, kuris visada viduje, o ne išorėje.

5. Susitikti su savo šešėliu: su tuo, kas buvo nuslopinta.

Dažniausiai psichologai pataria paimti popieriaus lapą ir surašyti visus bruožus, kurie mus labiausiai erzina kituose. Tada surašyti savybes, kuriomis kiti labiausiai mus žavi, tačiau kurių, mūsų manymu, neturime patys. Atlikdami šį pratimą esą pažvelgsime į savo Šešėlį. (Labiausiai mus erzina tai, ką atstumiame savyje. Labiausiai žavimės tomis geromis aplinkinių savybėmis, kurių nematome savyje.)

Tačiau ne viskas taip paprasta.

Šešėlių teatras

"Deja, projekcija yra pasąmonės procesas, mes negalime jo sąmoningai kontroliuoti, - teigia amerikietis filosofijos mokslų daktaras, Jungo krypties psichoanalitikas, profesorius ir 11 knygų autorius Džeimsas Holisas (James Hollis). - Štai kodėl šeimyniniai barniai yra ne kas kita, kaip mūsų Šešėlio šokis."

Profesorius aiškina, jog projekcija trukdo mums matyti priešais save realų žmogų - mes matome kaukę, kurią patys jam užmovėme. Toji kaukė trukdo jį mylėti iš tikro - tokį, koks jis yra.

Džeimsas Holisas (James Hollis)

"Kiekvienas iš mūsų turi polinkį klysti apibendrindamas, teigdamas tai, kas "tiesa", kaip "yra iš tikrųjų". Kiekvienas burbame ir kartais kariaujame gindami savo vienintelį teisingą visus žavintį tipą", - rašo D. Holisas knygoje "Vaiduokliai aplink mus: išsilaisvinimo paieškos" ("Hauntings: Dispelling the Ghosts: Who Run Our Lives").

Dėstydamas, kaip mus veikia pasąmonėje slypintys šešėliai, psichoanalitikas akcentuoja, jog žmogaus psichika neišmatuojama, sąmonė neturi ribų, ir mes niekada savęs nepažinsime iki pat galo.

"Visi mes - žmonės, vadinasi, visi savyje nešiojamės žmogiškuosius gebėjimus, charakterio savybes, siekius, saviapgaulę ir ištisus neatrastus kontinentus. Didžioji šios medžiagos dalis yra tai, ką Jungas pirmas pavadino Šešėliu. Tai visos tos asmenybės dalys, kurios lieka nežinomos, kurios veikia iš pasalų, arba tos, kurios, būdamos atpažintos, nesutelpa į mūsų vertybių bei normų sampratas", - rašo "Vaiduoklių" autorius.

<...> Dauguma iš mūsų nenorime blogo nei sau, nei kitiems, tačiau kartais priimame kvailus, žalingus sprendimus, kurie lieka tarsi nenuimtas derlius, ir mes jaučiame nerimą, nes kažkas iš vidaus išsiveržė į išorę ir dabar klaidžioja po pasaulį, po mūsų asmeninį gyvenimą, rašo mūsų istoriją - tą, kurią mes gyvename, ir tą, kurią bus lemta gyventi mūsų vaikams ir vaikų vaikams.

Nenuimtas derlius

Neurozė, pasak daktaro D. Holiso, neturi nieko bendro su nervais ir neurologija. Ji tiesiogiai susijusi su sąmonės ir pasąmonės pasaulių sąveika. Šią būseną mūsų protėviai vadindavo užkalbėjimu: kai, rodos, kažkieno valia negali kontroliuoti savęs. "Tiesą sakant, mūsų protėviai vaizdingiau apibūdindavo šią būseną nei psichiatriniai terminai, kita vertus, gal kam nors pasidarys lengviau, jei pasakysime, jog jis kovoja ne su piktosiomis dvasiomis, o su nesąmoningomis savo paties dalimis.

Savo kasdieniame gyvenime mes lengvai keliaujame tarp pasaulių, tik retai kada tai suvokiame <...> - rašo psichoanalitikas.

- Kiekvienas iš mūsų, įskaitant mane, gali lengvai tapti apsėstuoju, bet kai tik mes prisimename, kad neregimasis pasaulis ne tik egzistuoja, bet ir valdo išorinį (kuris realus mūsų ego), - vėl įgyjame sąmoningą kontrolę. Tokios būsenos yra realios, tačiau svarbu, kaip mes jas traktuojame. Prisiminimas, kad jos psichinės, kad jos yra energijos, kurių auka tampa ego, priveda prie to, kad mes joms nusileidžiame ir pasiduodame jų valdžiai - blogųjų jėgų, kurioms mūsų protėviai priešinosi atlikdami ritualus ir nešiodami amuletus."

Pabelsk į medį

Štai kodėl mes iki šiol beldžiame į medį: kad pakviestume medžio dvasią sergėtoją mus apginti nuo dievų pykčio.

Protėvių ritualai - kaip dabar psichoanalizė, padeda pamatyti nematomas dvasias. Ir dabar Pelenų trečiadienio apeigas galima laikyti bandymu susitikti akis į akį su neregimomis kaltės jėgomis, pagauti jas, padaryti savęs dalimi.

"Tikintis žmogus iš tiesų geba susitaikyti su savimi, pajusti savo ir to, kas nežinoma, vienybę. Atgailaudami ir priimdami atleidimą mes pajaučiame vidinį susitaikymą, nes sugebėjome sustabdyti skilimą ir susvetimėjimą su savimi."

Kaip ištverti naktį

Keturi esminiai mūsų protėvių klausimai niekur nedingo, jie pasitraukė į pasąmonę, primena D. Holisas. Mūsų negebėjimas vėl tapti "dvasių" (arba pasąmonės) sąjungininkais virsta psichopatologija, sociopatija, masiniais judėjimais, kolektyvinėmis projekcijomis ir kaprizais.

Kokie tie amžini keturi klausimai? Autorius juos suformulavo.

Kosmologinis: kodėl mes čia, kur link einame? Ekologinis: kokiu būdu mes, gyvūnai, apdovanoti siela, turime sugyventi su gamta? Sociologinis: kokia mano pareiga kitų žmonių atžvilgiu, tautos atžvilgiu, kokios mano teisės, pareigos ir įgaliojimai? Psichologinis: kas aš, kuo esu kitoks nei visi, ko vertas mano gyvenimas, kaip man rasti savo kelią per gyvenimo sunkumus?

Pasak psichoanalitiko, mes retai susimąstome apie tai sąmoningai. Tačiau pasąmonė šiuos klausimus kelia nuolat.

"Mes randame formalius atsakymus: reikia rasti darbą, uždirbti pinigų, papramogauti, pasiruošti senatvei ir mirčiai. Tačiau šie atsakymai tenkina ne visus, daliai jie atrodo paviršutiniški, dirbtiniai ir bedvasiai. Kita dalis jau nebetiki, jog turi sielą. Vietoje senovės dievų jie dabar save patiki materializmui, hedonizmui, narcisizmui ir kitoms įvairioms prasiblaškymo formoms, kurios padėtų ištverti tamsią naktį."