Bendraujant akivaizdžiai, išgirsdavau arba patikinimą, kad šiais laisvos moralės laikais vedybos apskritai nereikalingos, arba užuominą į tų vyrų netradicines orientacijas.
Tarp šių dviejų polių telpa kitos, nuosaikesnės, nuomonės, kurios taip pat nepasižymi dideliu originalumu. Tad kur kas įdomiau buvo sužinoti, ką mano tie, kurie žino šį reiškinį "iš vidaus".
Paaiškėjo, kad atrasti tikrą viengungį - nelengva. Dauguma nevedusiųjų gyvena anaiptol ne vieni. Vyrai, perkopę trisdešimties metų ribą, ne itin veržiasi atvirauti, tačiau prašnekinti keletą jų pavyko.
"Matyt, Lietuvoje dar normalu, kad vyrai iki trisdešimties metų gali būti nevedę. Man neseniai sukako dvidešimt devyneri", - sako vadybininkas, paklaustas, ar jo dar nevadina senberniu.
"Mano amžiną atilsį tėvas vedė būdamas 35 metų, jo brolis - 33. Tad "rezervo" dar yra. Žodis "senbernis" nedirgina, nes jo visiškai netapatinu su savimi", - paaiškina jis.
"Gyvenu su mama. Kol kas. Nesijaučiu prie jos "pernelyg prisirišęs". Nesijaučiu ir esąs lovelasas. Dėl nelaimingos meilės - taip, buvo tokia.
Draugavome pusantrų metų, o po to ji išvažiavo į JAV ir pamiršo mane. Gaila, labai kentėjau. Kartais pagalvoju, kad esu nevykėlis, ypač jeigu mergina paimama "tiesiai iš po nosies" labiau patyrusio vyruko. Bet tai jokiu būdu nėra taisyklė. Nesijaučiu nesugebantis normaliai bendrauti su merginomis", - nekompleksuoja Augustas.
"Esu pragmatikas. Manau, kad geriau žmoną atsivesti į savo namus, ne į tėvų. Deja, jų dar nėra, ir, ko gero, kelerius metus dar nebus. Atsižvelgiant į lietuviškus papročius, senbernystės ribą reiktų brėžti maždaug tarp 35 ir 40 metų. Kol kas nesijaučiu vienas.
Yra draugai, yra giminės. Bet būna atvejų, kai tikrai noriu pabūti vienas, pailsėti nuo darbų. O jeigu šalia nuolat būtų žmona, ar tai pavyktų? Beje, nesu didelis vaikų mėgėjas, nemanau, kad man būtinai reikia "pratęsti" giminę, turėti atžalų. Tai irgi tam tikras vedybų stabdys", - svarsto galimas perspektyvas vyriškis.
"Buvo bent pora atvejų, kai rimtai svarsčiau, ar sutiktoji mergina negalėtų tapti išrinktąja.
Tiesa, pirmąkart, kai galvojau apie tai, buvau vos 16 metų, tad nežinau, ar galima laikyti rimtu svarstymu. Bet kurie svarstymai kol kas baigdavosi niekaip, dažniausiai, - išsiskyrimu su ja", - prisipažįsta Augustas.
"Įsimylėjau pirmajame kurse. Ketinome tuoktis, bet abiejų tėvai buvo prieš. Įtikinėjo, kad tikri jausmai neišblės, kol mokslus baigsime.
Išblėso ar buvo netikri, nežinau, bet mes padraugavome dar metus ir išsiskyrėme. Kiek galima vaikščioti į pasimatymus ir sėdėti kavinėse?" - prisimena savo pirmąją nesėkmę trisdešimt šešerių metų Saulius.
"Paskui buvo šefo dukrelė. Ji nebuvo pratusi negauti, ko nori. Konfliktai prasidėjo greitai, bet palikti jos negalėjau: įsivaizdavau, kaip ji draskysis ir kiek man kainuos tą košę išsemti.
Laukiau, kol jai pačiai nusibos. Paskui ilsėjausi, nes po tokių audringų emocijų, kurios buvo pademonstruotos, įgijau alergiją moterims. Po to užmezgiau romaną su ištekėjusia bendradarbe.
O paskui paprasčiausiai nebesutikau tokios, kuri man paliktų gilesnį įspūdį", - gana abejingai dėsto Saulius.
Keturiasdešimt dvejų metų inžinierius sako, kad sukurti šeimos niekuomet nelaikė savo tikslu. Tačiau ir neatmetė tokios galimybės, "jei pasitaikytų tinkamas žmogus".
Paklaustas, ar turi pageidaujamų savybių sąrašą, pykteli: "Čia juk ne restoranas ir meniu, kad galėtum išsirinkti, kas patinka". Patikintas, kad kai kurie jo "kolegos" labai tiksliai žino, ko nori, atsako, jog tai neturi jokios reikšmės, jei nėra rezultato ir jie tebėra vieniši.
"O jei jie kalba apie namą ir "mersą", kuriuos moteris turėtų turėti, tai prostitucija", - sako Algirdas.
"Kai sutinki žmogų, gana greitai pajunti, ar prie jo linksta "dūšia".
Tai ne tik jausmas, kur kas daugiau. Juk jausmai atsiranda ir praeina, o kas paskui? Apsimetinėti? Jei Ėdūšiai¦ blogai, likti kartu yra savęs prievartavimas.
Aš nemanau, jog asmeniniame gyvenime tai reikalinga. Jei kažko tikėjaisi, o tai neįvyko, vadinasi, to nėra. Kam apgaudinėti save ir kitą", - Algirdas nelinkęs tenkintis patogiu buitiniu sandėriu.
"Kuo toliau, tuo sunkiau prisitaikyti. Kai tuokiasi jauni, sakykim, iki dvidešimt penkerių, tai abu kurį laiką mokosi prisitaikyti. Kai pačiam keturiasdešimt ir Ėmergaitei¦ tiek pat, kiekvienas turi savo gyvenimo šabloną ir procesas tampa pernelyg sudėtingas", - sako vyriškis, kuriam dvidešimčia metų jaunesnė nuotaka neatrodo patraukliai.
"Aš neturėsiu apie ką su ja šnekėtis. Tai kokia prasmė išvis?" - gūžteli pečiais Algirdas.
"Sunku įsivaizduoti, kad aš dabar galėčiau klausytis priekaištų, jog vėlai grįžau namo, ir dar klusniai teisinčiausi, jog draugas šventė gimtadienį. Jei būčiau vedęs seniai ir nuo jaunystės prie to pripratęs, gal ir galėčiau.
O dabar kažkokie dalykai man atrodo neginčijamai suprantami.
Kitas juos supranta arba ne. Kam vienam kitą žeminti?"- stebisi vyriškis.
Valerija Mikutienė
Rašyti komentarą