Šeimos santykių krizė: kas gali padėti?

Minėjote, jog daugėja psichoterapijos institutų. Kiek trunka šios srities specialisto parengimas dirbti?

Kad galėtų mokytis psichoterapijos, žmogus turi būti arba psichiatras, arba psichologas, ar panašiai, jis jau būna mokęsis šešerius ar ketverius metus. Psichoterapijos mokslai trunka dar ketverius. Tačiau mokymasis su diplomu nesibaigia, jis trunka visą gyvenimą.

Šiuo metu dar vis kuriamas psichoterapijos įstatymas Lietuvoje. Pernai buvau psichoterapeutų draugijos suvažiavime, kuriame buvome visi paraginti prisidėti prie jo kūrimo. Šis įstatymas reglamentuos mūsų darbą. Rengiant specialistus bus lygiuojamasi į Europos reikalavimus.

Ar įmanoma padėti šeimai, jeigu vienas sutuoktinis nori išsaugoti santuoką, o kitas yra apsisprendęs skirtis?

Sudėtinga, bet kartais įmanoma. Jeigu žmogus atėjo pas šeimos santykių konsultantą, vadinasi, jis dar turi vilties.

Kiek jūs, kaip specialistė, pajėgi padėti?

Padėti galima tuo atveju, jeigu sutuoktinis, norintis išsaugoti šeimą, girdi ir supranta, ką jam sako šeimos konsultantas. Jeigu jis nenori išgirsti, suprasti ir keisti savo elgesį, tuomet atmeta ir specialistų pagalbą.

Ar galite įvardyti dažniausias priežastis, dėl kurių šeimos išyra?

Negaliu daryti apibendrinimų, nes atvejai yra skirtingi. Sakoma, jog visos laimingos poros laimingos panašiai, tačiau kiekviena nelaiminga šeima nelaiminga savaip.

Pasakykite bent vieną būdingą pavyzdį.

Vyras buvo susižavėjęs kita moterimi, tas trumpalaikis įsimylėjimas praėjo ir jis nori grįžti pas žmoną. Tačiau žmona nebenori jo priimti, ji nebepasitiki.

Priežastis konkreti: neištikimybė.

Kai išaiškėja neištikimybė, beveik visada apkaltinamas trečiasis asmuo: kažkas "išardė šeimą". Jeigu sutuoktinis geria, irgi kaltinami draugai, kaimynai, bendradarbiai. Kol ieškome kaltų išoriniame pasaulyje, tol esame aukos pozicijoje. Klausimas "kodėl man taip atsitiko?" yra aukos klausimas. Atsakingas žmogus klausia savęs: "Kaip aš galiu spręsti šią problemą?".

"Šeimos likimą lemia tik du žmonės - tie, kurie ją sudaro", - tai Hilari Klinton mintis. Žinome, ką ji išgyveno...

Taip. Jeigu šeimos "priešų" ieškosi išoriniame pasaulyje, nieko nepakeisi. Jų reikia ieškoti šeimos viduje, ieškoti problemos priežasčių. Ieškoti abiem ir kartu.

Kas nutinka žmonėms, kurie taip mylėjo vienas kitą, o dabar nori skirtis?

Rožinės svajonės apie idealią santuoką, kuri "sukuriama danguje", yra nerealios. Kad ir kokia didelė būtų meilė, moters ir vyro santykius reikia kurti, koreguoti, atnaujinti kasdien. Kiekvienam šeimos nariui reikia augti kaip asmenybei.

Vyrai ir moterys tokie skirtingi, kad apskritai sunku suvokti, kaip jie sugyvena po vienu stogu... Pritartumėte tokiai minčiai?

(Juokiasi.) Taip, vertybės yra skirtingos, tačiau jie gi negali gyventi vieni be kitų. O kaip sugyventi - į šį klausimą neatsakysi trumpai, vienareikšmiškai. Atsakymo reikia ieškoti kasdien. Dabar spausdinama nemažai straipsnių šia tema, leidžiamos knygos... Reikia domėtis, mokytis būti kartu.

Džibranas, apdainuodamas meilę, akcentavo tokį dalyką kaip erdvė tarp vyro ir moters.

"Tegu tarp jūsų lieka erdvės, ir tegu dangaus vėjas šoka jūsų tarpe." Privati erdvė, pagarba yra būtina šeimoje. "Negerkit iš vienos taurės. Duokite vienas kitam savo duonos, bet nevalgykit iš tos pačios riekės."

Kalbant šiuolaikine kalba, nekontroliuokite vienas kito ir nepersekiokite...

Pasitikėkite. Yra toks psichologinis terminas - "išsipildanti pranašystė". Jeigu paranojiškai įtarinėsi kitą žmogų, tai ir įteigsi jam mintį pasielgti taip, kaip nenorėtum kad jis elgtųsi.

Kai žmonės tuokiasi, juk tuo aktu jie rodo vienas kitam pasitikėjimą. Kodėl paskui tas pasitikėjimas dingsta?

Žmonės mato realius pavyzdžius aplinkui - bendradarbių, giminaičių, kaimynų skyrybas, neištikimybę, mato per televiziją, skaito laikraščius... Ir jie jaučiasi nesaugūs. Be to, dažniausiai ir patys turi nelaimingos meilės patirties. Juos kamuoja baimė: o gal ir vėl taip nutiks? Atsargumas yra geras dalykas, jeigu jis netampa įkyriu įtarinėjimu.

Kokius išskirtumėte šeimos krizės požymius?

Vokiečių žurnalistė Stein yra apibendrinusi keleto psichologų nuomones. Ji nurodo tokius šeimos krizinės situacijos požymius: pora dažnai ir nesąžiningai ginčijasi arba iš viso nėra ginčų, kartu praleidžia mažai laiko, nekalba apie svarbius dalykus, neturi bendrų tikslų, vienas iš partnerių pageidauja daugiau distancijos, smurtauja, vienas iš partnerių įsimylėjo kitą asmenį...

Ką reiškia "nesąžiningai ginčijasi"?

Kai žmogus girdi tik save ir negirdi kito. Kai tik kaltina ir nieko nesiūlo. Žodeliai "Tu visada...", "Tu niekada..." įpila alyvos į konfliktų ugnį, todėl reikėtų sakyti "Aš jaučiuosi..", "Aš norėčiau...", "Man reikėtų...", "Aš galiu padėti tuo, kad...".

Frazės su žodžiu "aš" rodo, kad žmogus jaučia atsakomybę už savo problemas, jausmus, norus ir kviečia abipusiam dialogui. Frazės su žodžiu "tu" skamba kaip kaltinimas, puolimas ir skatina gintis. Apsikeitus kaltinančiomis frazėmis, abu partnerius apima nusivylimo jausmas - "Kur dingo meilė?", "Kur buvo mano akys?", "Kaip galėjau taip apsirikti?".

Ko reikia sveikiems tarpusavio santykiams išsaugoti?

Labai svarbi nuostata, kad meilė niekur nedingo, ji tik keičiasi. Meilės ir pykčio jausmai yra susiję. Daug labiau nei pykčio reikia bijoti abejingumo. Amerikiečių psichoterapeutas E. Shostromas teigia, kad jeigu santykius šeimoje užvaldė abejingumas, tada padėti sutuoktiniams yra per vėlu. Tokiu atveju šeimos konsultantas gali tik padėti ramiai išsiskirti.