Pykčio anatomija

Pyktis - viena dažniausių žmogaus emocijų. Ji trukdo blaiviai analizuoti situaciją ir skatina elgtis visiškai netoliaregiškai, sukelia naujų problemų ir naują pyktį. Išsiveržti iš uždaro rato nelengva, geriausia tai daryti pradiniu laikotarpiu, kai jau „užvirėte“, bet dar nespėjote pridirbti ko nors, dėl ko paskui gailėsitės. Kaip sakoma, priešą reikia pažinti, todėl siūlome susipažinti su kai kuriomis pykčio ypatybėmis, kad suprastumėte jo esmę ir išmoktumėte savo „laukinį žvėrį“ laikyti pririštą...

Pyktį išlieti ir jį nuslopinti yra beveik tas pats

Kai žmonės pyksta, vienas dažniausių aplinkinių patarimų - išlieti pyktį ir nusiraminti. Paprastai tokios rekomendacijos būna nenaudingos: žmogus, jaučiantis stiprias neigiamas emocijas, iš esmės nepajėgia jų kontroliuoti. Be to, kai kuriose situacijose būtina ginti savo interesus, o tam reikia daug energijos, kurios nėra iš kur gauti, jeigu žmogus susitaikė su esama padėtimi. Be to, pykstančiajam beveik nusitrina riba tarp to, ką jis gali kontroliuoti, ir to, kas nuo jo nepriklauso. Norint suprasti, kaip išties pagerinti padėtį, būtina ją nuodugniai išanalizuoti, o to nepadarysi apėmus pykčiui. Taigi „išliejimas“ tampa veiksmingas tik tuomet, kai žmogus savo pyktį pajėgia valdyti, bet tokiu atveju nėra esminio skirtumo tarp panašios taktikos ir paprasčiausio pykčio užgniaužimo.

Nekontroliuojamas pyktis kontroliuoja jus

Kine ir animacijoje vidinis dialogas dažnai vaizduojamas kaip „angelo“ ir „velnio“ ginčas - pirmasis ragina būti gailestingam ir elgtis apdairiai, o antrasis žmogui šnabžda, kad geriau elgtis pagal savo asmeninius interesus ir nekreipti dėmesio į aplinkinius. Žinoma, tikrovėje viskas yra daug sudėtingiau. Galvoje skamba ne du balsai, o dešimtys - baimė, išdidumas, meilė, geismingumas ir daugybė kitų emocijų net nebando susitarti tarpusavyje, kiekvienas iš „ginčo dalyvių“ traukia antklodę į save, stengdamasis perrėkti kitus. Pykčio apimtas žmogus nebesupranta, ar išties jaučia kokį nors jausmą, o tai reiškia, kad pyktis dažnai nepalieka žmogui pasirinkimo, versdamas jį priimti skubotus, neapdairius sprendimus. Pyktis gali puikiai motyvuoti ginti savo interesus, bet problema yra ta, kad kartais žmogus pyksta ne dėl konkrečios situacijos, o dėl gilių psichologinių traumų, taip pat gautųjų vaikystėje. Jei tikrai norite žinoti, kas išprovokavo pykčio protrūkį, pamėginkite pažvelgti į save objektyviai ir pasistenkite sąžiningai atsakyti: kas yra kaltas dėl konflikto ir ar pyktis yra pateisinamas, o gal jis yra jūsų negebėjimo susidoroti su savo kompleksais pasekmė.

Pyktis išdidina net smulkius nemalonumus

Tikriausiai jums yra pažįstama situacija, kai įpykus kiekviena smulkmena pradeda ne juokais dirginti ir išprovokuoja tolesnius pykčio protrūkius. Tokiose situacijose geriau neskubėti stačia galva nerti į pykčio verpetą ir aplinkiniams išsakyti viską, ką apie juos manote; kur kas rezultatyvesni bus bandymai pykčio audrą pralaukti. Neretai, pykčiui praėjus, žmogus gailisi nesusivaldęs, suprasdamas, kad situacija nebuvo verta sugadintų nervų ir santykių su pašnekovu.

Aplinkiniams nusispjauti į jūsų pyktį

Kai žmogus pyksta, niekas į jį nežiūri rimtai. Žinoma, jis gali imtis aktyviai veikti - sudraskyti svarbią sutartį, išpilti kavą viršininkui ant galvos, trenkti į sieną telefoną, bet visa tai bus priimta kaip banali, nieko nereiškianti isterija. Pykstantysis dažnai apie tai pamiršta: jam atrodo, kad aplinkiniai įdėmiai jo klausysis, jei tik jis garsiai užrėks arba pasielgs neadekvačiai. Ypač šis klaidingas požiūris yra būdingas bendraujant internetu: rašydami tūžmingus komentarus ir pradėdami beprasmiškas diskusijas internautai klaidingai mano, kad jų nuomonė kitiems yra nepaprastai svarbi. Be to, internetinių ginčų priežastis dažnai būna principiniai įvairių požiūrių skirtumai, kurių neįmanoma suderinti, pašnekovui nusiuntus keletą trumpų, bet „taiklių“ (jūsų nuomone) pranešimų su keliomis kandžiomis „šypsenėlėmis“ pabaigoje. Socialiniai tinklai tinka praleisti laisvalaikiui ir pasikeisti naujienomis, bet mėginti juose išspręsti egzistencinius klausimus ir išsiaiškinti būties prasmę - tas pats, kas po klouno pasirodymo cirke išeiti į areną ir skaityti paskaitą apie klasikinę vokiečių filosofiją.

Pyktis gali kauptis

Neigiamos emocijos niekur nedingsta. Jeigu jums nepavyko jų išlieti arba pašalinti jų priežasties, jos patenka į atminties saugyklą ir gali bet kurią akimirką vėl pasireikšti. Tokie netikėti protrūkiai dažniausiai būna destruktyvūs: jūs tiesiog išsikraunate ant pirmo pasitaikiusio pašnekovo arba, tarkime, pradedate nei iš šio, nei iš to drabstytis piktais ir niekinamais komentarais socialiniuose tinkluose. Atsakomieji komentarai tik eskaluoja konfliktą, versdami jus, vaizdžiai tariant, daužyti galvą į sieną, už kurios nieko nėra. Bet pyktis gali nukreipti ir teisinga linkme: neigiama energija gali tapti pretekstu pradėti dirbti su savimi arba savotišku papildomų jėgų šaltiniu siekiant užsibrėžto tikslo.

Pyktis jus paverčia marionete

Pykstant dingsta gebėjimas blaiviai mąstyti ir numatyti savo veiksmų rezultatus. Nebesivaldantis žmogus gali tapti žaisliuku apdairesnių ir šaltakraujiškų individų rankose, kurie pykčio apakintąjį išnaudos savo tikslams. Kiekvienas iš mūsų bet kada ras pretekstą būti kuo nors nepatenkintas - asmeniniu gyvenimu, padėtimi šalyje arba grynai buitiniais nemalonumais, tokiais kaip sugadintas patiekalas arba sulūžęs prietaisas. Kai dėl įvairių priežasčių įpykę žmonės susiburia, sudaro minią, baisiausia yra ne tai, kad stichiškai kilęs judėjimas neturi bendro tikslo, o tai, kad sumanus provokatorius gali neapykanta kunkuliuojančią masę panaudoti pagal savo valią ir priversti vykdyti jam reikalingus uždavinius.

Taigi net pagrįstai pykdami, galite pridaryti kvailysčių, kurios tik apsunkins padėtį ir sukurs naujų dingsčių tam pykčiui pateisinti. Šis kelias veda į aklavietę, todėl tomis akimirkomis, kai jūs, pavyzdžiui, užsimanysite prismaugti pardavėją ir parduotuvėje surengti pogromą vien todėl, kad ten neatsirado jums reikalingos prekės, pasistenkite nuslopinti ši norą ir užsiimti kuo nors naudingu. Greičiausiai po valandėlės kitos net neprisiminsite, dėl ko praradote pusiausvyrą.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“