Psichologo konsultacija: priklausomybė nuo kito žmogaus

Kartais - labai stipriai priklausomi. Jei imame jausti, kad ta priklausomybė pradeda trukdyti mums normaliai gyventi, be abejo, ieškome pagalbos. Tačiau labai dažnai atsikračius vienos priklausomybės jos vietoje atsiranda kita, kartojasi tos pačios situacijos, klaidos, elgesio modeliai. Regis, šimtą kartų sau sakai: "Daugiau to niekada nebebus, daugiau niekada taip nesielgsiu, negalvosiu, nesijausiu!"

Ir vis tiek nieko negali padaryti -užburtas ratas. Tačiau tikite ar ne, bet savo priklausomybę mes susikuriame arba įgyjame iki antrųjų - trečiųjų gyvenimo metų nes šiuo laikotarpiu sprendžiame nemažai savo raidos užduočių. Viena svarbiausių šiuo periodu vystymosi užduočių - pasitikėjimo tarp vaiko ir mamos įtvirtinimas.

Jeigu pavyko sukurti gerą ryšį su mama, ir pasitikėjimas tarp vaiko ir mamos yra, tuomet vaikas jaučiasi pakankamai saugus, kad geba domėtis aplinkiniu pasauliu bei tyrinėti jį. Pasitikėjimo su mama įgyjimas yra būtina sąlyga, jog vėlesniame psichologinės raidos periode vaikas sėkmingai užbaigtų esamo amžiaus tarpsnio užduotį.

Ji vadinama psichologiniu gimimu. Jeigu ši raidos stadija lieka neįvykdyta iki galo, vaikas tampa psichologiškai priklausomu nuo kitų. Jis neturi aiškaus savojo AŠ suvokimo, kuris išskirtų vaiką iš kitų žmonių. Tėvų palaikymas padeda vaikui pajusti savąjį Aš, savo atskirumą nuo kitų. Tačiau mūsų kultūros įtakoti tėvai gali elgtis taip, kad sukliudys vaiko psichologiniam atsiskyrimui ir diferenciacijai. Pvz, tėvas gali mokyti mergaitę, kaip elgtis, kad vyras rūpintųsi ja. Arba gali skatinti berniuką, kad šis pernelyg nevertintų moterų.

Kaip sekasi gyventi suaugusiam, kuris būdamas vaikas, psichologiškai neatsiskyrė nuo mamos/tėvo? Priklausomos asmenybės, neįsisąmoninusios savo priklausomybės, bando spręsti savo nesaugumo ir priklausomybės problemą tiesiog palaikydamos šių problemų egzistavimą, ieškodamos sąlygų nieko nekeisti ir toliau likti priklausomais. Abipusė suaugusių žmonių priklausomybė - kai du priklausomi suaugę žmones užmezga partnerišką ryšį. Į šią partnerystę kiekvienas jų įneša tai, kas būtina jam pačiam, kad sukurtų psichologiškai išbaigtą ir nepriklausomą asmenybę.

Kadangi nė vienas iš jų negali jausti ir veikti visiškai nepriklausomai vienas nuo kito, jų santykiuose atsiranda tendencija laikytis vienas kito. Jie tampa lyg "suklijuoti". To pasekoje, kiekvieno partnerio dėmesys yra sukoncentruotas tik į partnerį, o ne į save patį. Šie santykiai negali būti tvirti ir stabilūs, nes partneriai nuolat susitelkę į kitą žmogų ir į tai, kas gali atsitikti. Kitaip tariant, šie žmonės bando kontroliuoti vienas kitą.

Dėl savo problemų jie irgi kaltina vienas kitą. Ir taip pat tikisi, kad kitas elgsis būtent taip, kaip nori jo partneris. Tokiais atvejais žmonės nesigilina į savo jausmus bei savo raidą.

Net tuo atveju, jei manome esą laisvi, nepriklausomi nuo nieko nei finansiškai, nei kaip nors kitaip, tam, kad galėtume jaustis iš tikrųjų savimi, ieškome partnerių ir tikimės, kad jie ant sidabrinės lėkštutės atneš tai, ko mums labiausiai reikia: meilę, supratimą, užuojautą ir t.t.

Kitaip tariant, kad atsiras toks idealus žmogus, kuris užpildys mumyse esančią tuštumą ir užkamšys tuos mūsų asmenybės plyšius, dėl kurių mums viduje taip šalta, vieniša ir nemalonu. Kitaip tariant, mes primetame kitam žmogui atsakomybę už savo poreikius ir tikimės, kad jis bus toks, kokio jo reikia mums, kad darys tai, kas atitinka mūsų lūkesčius. Viliamės, kad mūsų partneris įsiklausys į mūsų troškimus, kad bus mums dėmesingas ir atidus, papildys mus, suteiks ramybės, visumos ir komforto jausmą. Jei jis toks nėra, stengiamės jį pakeisti. Ir nusiviliame, pykstame, blaškomės, kaip skęstantys šiaudo ieškome vis naujų "gelbėtojų" ar priešingai, atsisakome bet kokio artimo bendravimo, matydami, kad mūsų pastangos vėl ir vėl lieka bevaisės.

Tai vadinama tarpusavio priklausomybe

Būti tarp žmonių, jausti su jais ryšį, norėti bendrauti - natūralus ir būtinas dalykas. Kokiu atveju tas noras jausti ryšį tampa kliuviniu ir problema? Ar dažnai susiduriate su šiais teiginiais: Man baisu ar neramu, kaip kiti sureaguos, jei aš parodysiu, ką iš tikrųjų jaučiu. Man sunku užmegzti ir išlaikyti artimus santykius su kitais. Klaikiai bijau, kad mane gali įskaudinti ar atstumti. Noriu, kad viskas būtų tobula, ir dedu pernelyg daug vilčių į save ar į kitus.

Man sunku priimti sprendimus. Man sunku jaustis pažeidžiamam, prašyti pagalbos. Kitų žmonių poreikiai man svarbesni nei mano. Viską, ką darau, sakau ar galvoju, matuoju pagal kitų žmonių standartus; niekas, ką aš darau, sakau ar galvoju, nėra pakankamai gerai. Man sunku priimti ir įsisąmoninti su manim susijusius gerus dalykus. Bet kokie pokyčiai prasideda nuo suvokimo, kas vyksta iš tikrųjų. Deja kelias nėra lengvas nei rožėmis klotas. Nes tai reiškia, kad akis į akį teks susidurti su jausmais, kuriuos jūs iki šiol visomis išgalėmis stengėtės slėpti ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs: gėda ("Viskas, ką aš darau, yra blogai!"), šokas ("Aš nieko negaliu padaryti!"), baimė būti paliktam ("Aš neišgyvensiu vienas!") ir t.t.

Pirmas žingsnis pripažinti patį faktą, kad jumyse gyvena tas išsigandęs, sužeistas ir aplinkinių dėmesio bei meilės reikalaujantis vaikas. Ir pripažinti, kad jūsų santykių su kitais žmonėmis problemos glūdi kur kas giliau. Išeitį iš tarpusavio priklausomybės galima rasti ne bergždžiai mėginant išsireikalauti meilės ir priėmimo iš partnerio (kad ir kiek jis to sugebėtų duoti, jums vis tiek nepakaks - tai tarsi pilti smėlį į bedugnį maišą), bet atrandanti ir išgydant tas giliai slypinčias žaizdas. Tik tada jūs galėsite iš tikrųjų mėgautis buvimu drauge, o ne mėginti šitaip patenkinti savo poreikius. Tai yra pati didžiausia dovana, kokią galite padovanoti tam, ką mylite ir tas, kas yra šalia jūsų...