Psichologo konsultacija: kodėl mus taip gąsdina vienatvė?

Galbūt per griežtos mintys, tačiau man jos labai patiko. Šių žodžių autorius A. Schopenhaueris, vienas svarbiausių XIX a. gyvenimo filosofijos atstovų, išgarsėjęs savo darbu „Die Welt als Wille und Vorstellung“ (vertimas į lietuvių kalbą: „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“, 1995), siekė įrodyti, jog žmogaus vidiniai išgyvenimai yra daug svarbesni, negu juos sukeliantys realūs įvykiai. Anot jo, tik tokia filosofija yra teisinga, kuri nukreipta į žmogaus būties, jo vidinio pasaulio problemas. Vienatvė A. Schopenhauerio filosofijoje traktuojama kaip neišvengiamas visų žmonių likimas, kaip mažesnės blogybės iš dviejų pasirinkimas.

 

Ko gero, labiausiai vienatvė gąsdina tuo, kad tai – susitikimas su pačiu savimi. Tai mūsų galimybė pažinti save, pasitikrinti tikrąsias savo vertybes. Galimybė stabtelėti ir atidžiau pažiūrėti į savo gyvenimą: kas man yra iš tikrųjų svarbu? Ko noriu gyvenime? Ar darau tai, ko noriu?

Kartais ji - viliojanti ramybe ir susikaupimu, kartais - skaudi ir nepakeliama, gąsdinanti atstūmimu ir bejėgiškumu. O, kad galėtume ja mėgautis tik tuomet, kai patys to norime! Deja, tai ne mūsų valioje. Kaip rašo psichologas C. Moustakas, vienatvė lydi mus visą gyvenimą, nuo pat gimimo, vos tik atsiplėšiame nuo motinos ir patys įkvepiame oro.

 

Tik mes patys (vadinasi, vieni) renkamės tai, kas gyvenime mums atrodo geriausia, arba patys nusprendžiame leisti už mus nuspręsti kitiems. Tik mes patys patiriame ir išgyvename tai, kas vyksta mūsų gyvenime (kiti gyvena savuosius gyvenimus). Ir būtent todėl niekas negali visiškai mūsų suprasti, kad ir kaip to norėtųsi. Skaudu, bet tai neįmanoma. Niekas negali už mus numirti – tai galime padaryti tik patys ir atskirai nuo kitų. Tokia realybė, toks žmogiškasis gyvenimas. Ir ką su tuo daryti?

 

Galbūt lengviau į šį klausimą atsakyti galvojant apie tą vienatvę, kuria džiaugiamės. Juk tik būdami vieni galime susikaupti, pabūti su savimi, kurti. Tik tada, kai niekas neblaško, kai sustojame ir susimąstome. Lygiai taip pat ramybės ir vienatvės norisi būnant gamtoje, klausantis muzikos, žiūrint meno kūrinius, meldžiantis. Tokios vienatvės ieškome, ją vertiname. Sunkiausia būna tada, kai vienatvės jausmą pradedame jausti tarp žmonių. Pasijuntame nesuprasti ir nesuprantantys, atstumti ir kažkuo prastesni nei kiti, – tai gilus vienatvės liūdesys.

 

Kai išgyvename mums mylimo ir artimo žmogaus netektį, stengiamės ne tik bėgti nuo vienatvės jausmo, bet ir nesinori liesti, matyti ir jausti tų praeities prisiminimų, kurių niekada nebebus. 

 

Manau, kad ir kiek bėgtume gyvenime nuo savęs, niekur toli nenubėgame. Dažnai girdžiu sakomus žodžius, kad taip norėtųsi imti ir pabėgti nuo savo gyvenimo. Nuo tam tikrų jausmų, išgyvenimų. Bet nesusimąstome, kad būtent anksčiau ar vėliau vėl prie to sugrįšime, nes tai – mūsų gyvenimas, o jo negalime atiduoti ar perleisti kitiems.

 

Nerimas, baimė, liūdesys, vienatvė nėra malonūs, bet tai mūsų gyvenimo dalis. Visi kylantys jausmai nori būti pastebėti, pripažinti. Ignoruodami ar sakydami, jog to nėra („ne ne, aš niekuomet nebūnu vienišas“; „nežinau, kas yra baimė, aš ne bailys“ ir pan.), jų nepanaikiname. Priešingai, nepastebėti, atstumti jausmai gyvuoja ir veikia tarsi galingi šešėliai: mes patys jų nematome, o jie veikia mūsų elgesį, pasirinkimus, gyvenimą. Tokie „nematomi" jausmai gali persekioti mus iki pat gyvenimo pabaigos, kartais suklaidindami ir nuvesdami ten, kur patys tikrai nenorėtume.

 

Kiek sumaišties, nerimo ir baimės mums sukelia mintys apie buvimą vienam! Gal sunku sau pripažinti, kad baimė verčia bėgti kuo toliau nuo savos vienatvės ir, neduok Dieve, kad tik nepasijustume vieniši... „Aš juk turiu daug draugų, tikrai negaliu būti vienišas, nesu vienišas! Vienišas tik tas, kuris silpnas, kuris nesugeba bendrauti...“

 

Taip pakliūname į spąstus, nes mūsų norai ir realybė prasilenkia. Iš baimės būti vieniši kaip galėdami nuo to bėgame, savo mintis užpildydami veiklomis ir daugybe paviršutiniškų santykių. Mėginame padėti sau daugybe įvairiausių būdų: visą laisvą laiką užpildome veikla, užsiėmimais; daug ir intensyviai dirbame, nepalikdami sau laiko pabūti su pačiu savimi. Ir tuomet labai gąsdina bet koks laisvalaikis, o ypač sunku savaitgaliais.

Vienatvės nerimo vejami mėginame nuraminti save pirkiniais, persivalgymais ar kitais malonumais. Šių dienų pasaulyje yra daugybė priemonių (įvairūs vaistai, alkoholis, narkotikai ir panašūs svaigalai), padedančių nejausti ir nematyti to, kas su vyksta su mumis pačiais. Deja, bet visa, kas padeda užsimiršti, negalvoti, gelbsti tik laikinai.

 

Esmė taip ir lieka nepaliesta, nematoma. Žinoma, kartais iš tikrųjų norisi ir reikia atsipalaiduoti. Tačiau jei taip gyvenu didžiąją savo gyvenimo dalį, tikrai verta susimąstyti. Nuo ko gi aš iš tiesų bėgu? Nuo savęs? Sutikime, kad ieškome įvairiausių būdų, puolame ieškoti kitų žmonių, tačiau eilinį kartą vėl nusiviliame, nes tokie santykiai nebūna atviri ir tvirti, todėl, kad juose tvyro baimė, nerimas. Jeigu aš bėgu nuo savęs, tai nesu visapusiška, harmoninga asmenybė. Ir kitiems galiu duoti tik dalelę savęs – mainais į tai, kad jie pabus greta, ir aš nesijausiu vienišas. Kitas žmogus tampa tarsi priemone, padedančia patenkinti mano poreikius – panaikinti vienišumo jausmą.

 

Kartais bijome pripažinti sau garsiai, kas gi gąsdina vienatvėje. Susitikimas su savimi pačiais? Reikėtų stabtelti akimirką ir pažiūrėti į savo gyvenimą: kas man iš tikrųjų yra svarbu? Ko noriu savo gyvenime? Ką padariau, kad priimčiau savo vienatvę ir bėgimą nuo savęs? Ar darau tai, ko noriu? Kad ir kaip būtų sunku ir keista pripažinti, bet vienatvė ir meilė viena be kitos neįmanomos.

 

Gilūs ir nuoširdūs santykiai, brandi meilė – visa tai galime sukurti tik būdami nuoširdūs ir atviri patys sau – nebebėgdami nuo savo tikrųjų išgyvenimų, priimdami gyvenimą tokį, koks jis yra. Tik tada galiu visa savo siela džiaugtis, liūdėti, mylėti, nerimauti, žavėtis, jaustis vienišas, o juk tai – žmogiška ir būdinga mums visiems. Jei atrandu ir priimu tai savyje, kartu atveriu duris gilesniam kitų žmonių supratimui.

 

Galiu suprasti, kad kitas yra piktas, nes jam skauda, sunku, jaučiasi bejėgis ar vienišas. Ir aš žinau, kaip tai sunku ir skaudu, kaip nelengva atvirai sau tai prisipažinti. Kaip kartais norėtųsi nematyti ir nepripažinti. Kai atrandu vienišą save, ir kitus galiu tokius pamatyti – iš esmės tokius pat, kaip ir aš. Taip gali gimti akimirkos, kada vienatvė įveikiama – pajuntamas tikras bendrumas su kitu žmogumi. Vėlgi paradoksas, nes įveikiama tai, kas atrodo neįveikiama ir nepanaikinama. Bet būtent šios akimirkos mano gyvenimą daro prasmingą ir gyvą.

Bet kaipgi atsisėsti ant vieno suolo su vienatve ir, nejaučiant baimės, nebėgant nuo savęs, susidraugauti?

 

Pažinti savo vienatvę – tai pirmiausiai pripažinti sau, kad kartais galiu taip jaustis. Ir jaučiuosi. Jei vienišumas neišvengiamas, būdingas žmogui (o aš ir esu žmogus), tuomet neabejotinai jis yra ir mano gyvenime. Gal tik nematau, nepastebiu, gal nenoriu matyti. Galima atidžiau pažvelgti į savo gyvenimą ir pamėginti sau atsakyti į kylančius klausimus.

 

Nebėk nuo savęs. Pavyzdžiui, aš savęs klausiu: ar turiu laiko sau, apmąstymams, pabuvimui su savo mintimis? O gal yra tokių, kurias stengiuosi nuvyti, negalvoti – pabėgti nuo jų? Kaip jaučiuosi ir ką darau, kai atsiranda laisvo laiko? Ar tai mane gąsdina, neramina? Gal stengiuosi kuo greičiau susirasti ką veikti, nudirbti kažką naudingo? Ar kartais leidžiu sau pasimėgauti tuo, ką veikiu, nors tai nėra kokia nors „naudinga“ veikla?

Leisk sau jausti tai, ką jauti. Stengiuosi suprasti, kada man būna liūdna. Kada jaučiu įtampą, stresą, nerimą – ką darau? Ar bandau kaip nors išvengti tų jausmų, pabėgti nuo jų? Gal įtikinėju save, kad kažko turėčiau nejausti, arba sakau sau, kaip turėčiau jaustis?

 

Bendrauk atvirai. Savęs klausiu, kaip aš bendrauju su savo draugais, artimaisiais? Ar ieškau jų draugijos tik tuomet, kai turiu laisvo laiko, kai nežinau, kuo užsiimti? Ar galiu su jais kalbėti apie nemalonius dalykus: savo liūdesį, pyktį, nesėkmes? Ar galiu ant jų supykti? Ar galiu tokius jausmus prisipažinti sau pačiam? Nuo tada, kai sugebėsime atvirai patys sau į šiuos klausimus atsakyti, tai bus jau žingsnis savęs, o kartu ir kitų žmonių link. Šie klausimai gali padėti susigaudyti, nuo ko bėgame, kokiu būdu bendraujame, kaip elgiamės su pačiais savimi.

 

Norėčiau šį straipsnį pabaigti žinomo amerikiečių rašytojo Ernesto Hemingvėjaus žodžiais: „Didelio žmogaus skaisčią širdį vienatvė dar labiau nuskaidrina, o kieta mažo žmogaus širdis vienatvėje pasidaro dar šiurkštesnė.“