Psichologė apie ryšį su savimi ir kitais

Jei praleisti valandą laiko tik su savimi (kambaryje, be kitų žmonių, gyvūnų, televizijos, knygos, telefono, maisto, pokalbių) yra nepatogu… Jei kažkur giliai norime, kad kas nors kitas mus patvirtintų… Jei bijome būti vieni… Tuomet gali būti, kad mūsų ryšys su savimi ir meilė sau dar gali būti pastiprinti. Jeigu neturėsime ryšio su savimi, negalėsime jo užmegzti ir su kitais.

Taigi šiame straipsnelyje rasite 5 ingredientus ryšio su savimi receptui. Galite tiesiog „paragauti“ ir galiausiai sukurti savo unikalų receptą.

1.Klaidos. Ką Jūs darote tuomet, kai suklystate? Ar būna, jog susierzinate ir graužiate save, vis galvodami apie savo klaidas? O kas būtų, jeigu suklydę, vietoje kaltinimo „Kodėl aš nesugebėjau to padaryti?“, paklaustumėte „Ką aš galiu iš to išmokti?“. Tuomet išmoktumėte pamoką, atleistumėte sau ir gyventumėte toliau.

Mums atrodo, kad jei suklydę pakankamai save „užgraušime“, tai daugiau tų klaidų nebedarysime. Tačiau dažniausiai yra priešingai – priėmę save bei savo klaidas, mes galime daug lengviau iš jų pasimokyti, paaugti ir nurimti, vietoje to, kad pasmerktume save ar kaltintume kitus.

2. O jeigu kalbėtume su savimi švelniau? Kartais su savimi pradedame kalbėtis ne taip jau ir švelniai, pvz.: „Kaip aš nesugebu…“, „Aš nesu vertas…” ir pan. Greičiausiai tai – vidinio kritiko darbeliai.

Ką daryti su šiuo kritikuojančiu balsu? Visų pirma, pastebėkime jį ir įsivardinkime, kad šiuo metu save kritikuojame. Tą akimirką, kai įsisąmoniname ir pastebime savo mintis (ar jausmus), nebe jie valdo mus, o mes imame valdyti juos. Dažnai vien pastebėjus ir įvardinus, kas su mumis vyksta, tas vyksmas ima rimti.

Tuomet mes galime leisti sau nurimti, atsipalaiduoti, priimti ir pasikalbėti su savimi švelniau: „Visi kartais klysta. Pabandysiu dar kartą” ir pan. Žinoma, mums gali prireikti kantrybės kol seną, savęs kritikavimo įprotį, pakeis naujas, švelnesnis elgesys su savimi. Ir vis dėlto, mes esame vieninteliai žmonės, su kuriais praleisime visą likusį savo gyvenimą, 24 val. per parą. Taigi, gal ir verta būtų su šiuo žmogumi turėti gražų, padrąsinantį ir palaikantį santykį?

3.Perkelti dėmesį vidun. Pabandykime tai padaryti dabar. Ar galite ramiai ir giliai įkvėpti, iškvėpti? Pastebėkite, ką dabar galvojate? Niekur neskubėkite, iš tikro pasiklausykite savęs. Pastebėkite, o ką dabar jaučiate? Kaip jaučiasi Jūsų kūnas – gal jame jaučiate įtampą, galbūt stipriai plaka širdis, o galbūt spaudžia krūtinę arba priešingai – jaučiate lengvumą? Ir ar galėtumėte bent trumpam priimti tiek kylančias mintis, tiek emocijas ir pojūčius kūne?

Ar galėtumėte priimti save tokį, koks esate dabar? Priimti tiek savo pasiekimus, tiek nepasisekimus. Nukreipę dėmesį vidun ir priėmę tai, ką ten randame, galime mažais žingsneliais vis labiau rasti savo ramybę. O kas būtų, jei kasdien skirtumėte bent 10 minučių ramaus laiko sau, pasėdėjimui tyloje?

4.Atsargiai su mintimis. Nuolatinis galvojimas apie praeitį arba nerimavimas dėl ateities kuria niekuomet nesibaigiantį minčių ir įtampos ratą. E. Tolle yra pasakęs: „Nepriimkite savo minčių taip rimtai“. Iš tikro, galvojimas dažnai mus išsekina. Tačiau ką daryti, kai kyla nuvertinančios mintys? Turbūt iš patirties visi galime pasakyti, kad kovoti su mintimis – ne išeitis.

Kaip teigė C. G. Jungas: „Tai, kam priešiniesi, tas lieka“ (angl. What you resist, persists). Todėl geriausia būtų tiesiog neduoti per daug dėmesio savo mintims. Mintis valdyti yra labai sunku, tačiau mes galime valdyti savo dėmesį. Įdomiausia yra tai, kad dėmesys yra kaip raumuo – kuo labiau jį treniruojame, tuo stipresnis jis darosi.

Kuo dažniau dėmesį perkelsime iš minčių (apie praeitį, ateitį, vertinimus, nuvertinimus) į dabartį, tuo ramesni jausimės. Gal galime tai padaryti dabar? Nukreipkite savo dėmesį į garsus ir pasiklausykite, ką girdite ten, kur esate? Ką užuodžiate? Kaip jaučiasi Jūsų kūnas? Ir kaip jaučiatės Jūs, kai Jūsų dėmesys yra dabartyje?

5.Dėkingumas. Dėkingumas – tai vienas natūraliausių vaistų nuo depresijos. Tyrimai rodo, kad tuomet, kai mes išreiškiame dėkingumą, mūsų smegenys išskiria laimės hormonus dopaminą bei serotoniną.

Pabandykime tai dabar. Padarykite trumpą pauzę ir pasakykite 5 dalykus, už ką dabar jaučiatės dėkingi? Tai gali būti bet kas – sveikata, žmonės, namai, saulė, arbatos puodelis… Ir jei pasakėte, patikrinkite – kaip jaučiatės, kai dėkojate?

O kaip su kitais? C. G. Jungas yra pasakęs „Jei esate talentingas žmogus, tai nereiškia, kad kažką gavote. Tai reiškia, kad galite kažką atiduoti“. Tai kaipgi užmegzti ryšį su kitais?

O ką, jeigu visus punktus, paminėtus šiame straipsnyje, pritaikytume ir kitiems? Leistume kitiems klysti, kalbėtume su kitais švelniau, atkreiptume dėmesį ir pajaustume tai, kas vyksta kitų viduje, užuot kreipę dėmesį į jų išsakytas mintis ar žodžius ir jaustume kitiems dėkingumą? Ar gali būti, kad davę tai sau, lengviau galėsime duoti ir kitiems?

Momentai, kai iš tikro atsisukame į kitą žmogų, ištiesiame pagalbos ranką, palaikome, pasakome komplimentą, išklausome kitą, yra tai, kas gyvenimui suteikia prasmę, gylį ir pilnatvę. Tai stiprina mus ir užpildo. Ir galbūt dabar pat yra kažkas, kad ir labai mažas, ką galite padaryti dėl kitų? Nusišypsoti, apkabinti, pasakyti gražų žodį, padėkoti ar padaryti puodelį arbatos?

Ryšio su savimi (ir kitais) kūrimas yra procesas, reikalaujantis kantrybės, mažų, bet pastovių žingsnelių, kupinas sugrįžtančių senų įpročių. Ir vis dėlto, žengti šiuo keliu yra verta, nes šis kelias padeda mums vis sąmoningiau pažinti save, būti geresniems sau ir kitiems.

Tai padeda pamatyti, kad mes šiame gyvenime esame ne atsitiktinai, kad galime įprasminti savo buvimą. Tuomet mes galime priimti ne tik save, bet ir kitus bei gyvenimą, tokį, koks jis yra. Čia ir dabar.

Psichologė Vaida Mažonaitė