Psichologas Kęstutis Ridikas: "Sterilus auklėjimas - ne šiam pasauliui"

- Britų imunologai nustatė, kad geriausias imunitetas yra tokių žmonių, kurie vaikystėje turėjo šlykštų įprotį krapštyti nosį ir tą turinį sukramtyti, - sako psichologas. - Organizmas kovoja su bakterijomis, taiko tam tiktas taktikas. Taip ir vaikas turi susidurti su įvairiom situacijom, kad išsiugdytų imunitetą nepalankiems dalykams.

Auklėdami vaiką sterilioje aplinkoje, auginame jį steriliam pasauliui. Jeigu daržovę iš šiltnamio perkelsi į lauką, ji nuvys.

Vaikų negalima saugoti nuo pasaulio, reikia parodyti jį tokį, koks yra - su gerais ir blogais dalykais. Vaikas tada galės atsirinkti. Jam reikia padėti išugdyti tam tikrą poziciją, pasaulėžiūrą, savo vertybių sistemą, o ne izoliuoti nuo blogio. Jeigu vaikas nežinos, kas tai yra narkotikai, svaigalai, paleistuvavimas, jis vis tiek pirma išbandys tai, o tik paskui priims arba atmes.

Krikščioniškos vertybės nepriklauso nuo luomo

Pasak K. Ridiko, tam tikru istoriniu laikotarpiu skirtingi visuomenės luomai vienas su kitu nesusiliesdavo, ir tai turėjo tam tikrą prasmę: vaikas buvo ruošiamas tam tikrai padėčiai visuomenėje. Dabar irgi esama tendencijų riboti sluoksnius: elitas sukasi savame rate, prastuomenė - savame.

Bet pasaulis šiandien mobilus, perėjimai iš tų luomų nėra sunkūs, jie maišosi. Tačiau jeigu tėvai savo atžalai vaikystėje užtikrina išskirtinę padėtį tarp bendraamžių, tai nereiškia, kad tokias sąlygas galės jam suteikti ateityje.

Ateityje vaikui reikės bendrauti su skirtingas vertybes pripažįstančiais žmonėmis, kitaip besielgiančiais. O krikščioniškos moralės normos bendros visiems - nepriklausomai nuo luomo.

Važinėjęs aikštelėje, greitkelyje nepavairuosi

- Jeigu žmogus susiduria su nežinomu dalyku, jam pasidaro baisu, sunku susivokti. Jis išmuštas iš vėžių, mat iki šiol manė, kad pasaulis - žydinti pieva. Jis buvo parengtas skinti gėleles, o staiga įmynė į mėšlą. Žmogus jaučiasi sukrėstas ir nesaugus. Jis nebežino, ko jam laukti, vaizduotė gimdo pabaisas, - sako psichologas K. Ridikas. - Taigi kuo dažniau vaikas susidurs su realybe, tuo labiau užsigrūdins. Jeigu vairuotojas mokosi aikštelėje, kur nubrėžtos linijos, kitų automobilių nėra, išriedėjęs į greitkelį, kur pilna nenumatytų situacijų, padarys avariją. Geriausiu atveju prie vairo jis jaus įtampą.

Kuo sunkesnėmis sąlygomis vaikas auga, tuo jis išradingesnis ir kūrybingesnis. Vienas nepasiima valgio iš šaldytuvo, o kitas renka butelius ir randa išeitį iš padėties. Jis skatinamas kovoti už būvį, jis nuolat laiko egzaminą ir nebijo iššūkių. O vaikas, kuriam viskas patiekiama, įsivaizduoja, kad pienas gaminamas parduotuvėje.

Blogį matome svetimuose

Kodėl "gerų tėvų" vaikai ciniškai tyčiojasi iš bendraamžių? - klausiu psichologo.

- Jeigu savo atžalai draudi bendrauti su vaiku "iš prastos šeimos", turi tai motyvuoti. O kaip motyvuosi? Reikia pasmerkti, papasakoti, kokie tie žmonės netikę. Turi sukurti barjerą, nes kitaip vaiko nesulaikysi. O paskui vaikai atkartoja tėvų poziciją. Nereikia savęs net aukštinti - pakaks sumenkinti, pažeminti kitą, ir atrodysi baltesnis. Kodėl mes visada vaikui sakome, kad blogis slypi svetimuose?

Kai dangus griūva

- Dažna motina stengiasi atrodyti vaikui ideali, vos ne šventoji. Bet juk ir ji ne visada elgiasi pagal tauriausius principus... Ir tai anksčiau ar vėliau vaikas pamato. Ši išryškėjusi veidmainystė vaikui tolygi pasaulio griūčiai, nes motinos paveikslas susiformuoja ankstyvoje vaikystėje, ir yra toks nepajudinamai šventas, - kaip senovinė relikvija, brangenybė, kuria gali grožėtis, bet ginkdie nebandai šveisti, nes bijai pažeisti autentiškumą.

Kiekvienas nešioja savo motinos šventą "abrozdėlį" širdyje. Nenorime pripažinti dėl jos klydę, neleidžiame ir jai turėti neigiamų savybių.

O kalbant apie nusivylimą mokytojais... Jų padėtis yra gana delikati: viena vertus, jie turi būti pavyzdys, moralinis autoritetas, kita vertus, mokytojas - biologinė socialinė būtybė su savo poreikiais ir polinkiais. Nereikia iš jo reikalaut, kad būtų belytis angelas. Jis irgi turi teisę būti žmogus - ir linksmas, ir piktas. Jei mokytojas priverstas vaidinti - prieš auklėtinius, prieš savo valdžią, - jis, be abejonės, tampa irzlus.

Nuo ko turime saugoti savo vaikus?

Pasak psichologo Kęstučio Ridiko, niekas vaiko taip nežaloja, kaip beatodairiška, reikli, egoistiška tėvų meilė. Šeima - tai ne perkūnsargis. Viena aišku - nereikia vaiko izoliuoti nuo realybės, nes gyvenimo už juos nenugyvensime. Tai jie turės padaryti patys.

Prisiminiau tokią darželinukų dainelę: "Užauga ir paršiukas Čiukas, ir tampa katinu kačiukas..." Mažas vaikas turi didelę širdį, į kurią telpa pasaulis ir meilė. Šia meile jis, kaip mažas Kristus, pasirengęs dalytis su visais be išimties.