Vieniems patinka, kitiems - ne: prisilietimus žmonės prisimena ilgiau nei žodžius

Tai, kad mes pradedame gerbti vienas kitą, negalime vienas kitam įžnybti į šoną ar paglostyti vaiko tik dėl to, kad patinka, yra gerai.

Tačiau kiti pasakoja, kaip vaikystėje nuolat slapstydavosi nuo svogūnais „prakvipusių“ tetulyčių, kurios stengdavosi išbučiuoti.

Vis dėlto, anot psichologų, prisilietimo galia labai didelė.

Ypač kai kalbame apie kartą žmonių, kurie naujagimystėje buvo vystomi neleidžiant liestis prie aplinkos, tyrinėti daiktų, savo mamos.

Tai irgi turi įtakos tam, kad esame susikaustę, vengiame fizinio kontakto, švelnumo, atvirumo, nes ne iki galo pasitikime savo kūno reakcijomis.

Kaip prisilietimus skirsto žmonės, kurie tuo domisi?

Prisilietimų gali būti labai įvairių. Šiuo metu, remdamasi šiuolaikine kūno psichoterapeutų klasifikacija, yra bent penkios ar šešios pagrindinės jų rūšys.

Tai prisilietimas, kaip nusiraminimas ar nuraminimas.

Prisilietimas kaip kontakto tyrinėjimas (pvz., mėginimas pajusti, kaip man yra būti su kitu, su Tavimi).

Prisilietimas, kaip įsisąmoninimo sustiprinimas (pvz., aš liečiuosi prie kūno bandydamas pats suvokti tą kūno dalį, kurios šiaip neįsisąmoninu, bet prisiliesdamas suprantu, kad ją turiu aš ar ją turi kitas žmogus.

Tarkime, galime vaikučio klausti, kur jam skauda ir paliesti kažkurią dalį, kad jis atkreiptų dėmesį).

Prisilietimas gali būti kaip provokacija (kai, pvz., žaidžiama ir žiūrima, kaip bus reaguojama).

Prisilietimas gali būti kaip intervencija (pvz., masažas ar operacija).

Galiausiai, prisilietimas gali būti ir santykio patvirtinimas: aš esu čia, apsikabinu, paliečiu, patvirtinu, kad mes kartu, aš esu su tavimi, tu man svarbus.

Vakarų kultūroje neišnaudojamos visos kūno kontakto galios

Apie kultūrą sunku galvoti kaip apie nekintančią. Sovietinėje Lietuvoje buvo keista matyti besišypsančius žmones, o dabar jų vis daugiau.

Seniau beveik buvo nesuvokiama, kaip galima susitikus apsikabinti. Taigi mes keičiamės. Nors įpročiai yra giliai įsišakniję, juos labai sunku keisti, bet jie keičiasi.

Dar svarbiau kiekvieno žmogaus individuali patirtis. Vienas žmogus, gyvendamas Lietuvoje ir retai apsikabindamas, jaučiasi puikiai ir jokiais būdais nesikeistų su italais ar ispanais, kurie nuolatos glėbesčiuojasi.

Kitas kaip tik jaučia kontakto trūkumą, skundžiasi šaltumu.

Dažnai liečiami kūdikiai užaugs laimingesni.

Tikrai moterys, nešiodamos kūdikius, bando suteikti jiems ilgalaikį laimės pojūtį, ar daro tai, nes pačios yra laimingesnės šiuo metu, gal būt turi daugiau tam laiko ir jėgų nei anksčiau vaikus auginusios moterys.

Kita vertus, nešiojimas yra labai prasmingas. Štai labai plačiai išgarsėjęs Harry Harlow prieraišumą tiriantis eksperimentas kai buvo lyginamos beždžionėlės, augintos su mamos pakaitalais - pieną duodančia geležine „mama“, ar minkšta, iš kailio padaryta bet pieno neduodančia „mamos“ imitacija.

Paaiškėjo, kad jos visgi rinkdavosi minkštąją ir prie jos glaudėsi, o geležinės „maitintojos“ vengė.

Būtent galėjimas prisiglausti padėjo joms išvengti didžiausio streso, kad ir laikinai, bet padėjo jų psichikai vystytis.

Tarp kitko, dėl etikos minėti tyrimai vėliau buvo manau visai pelnytai sumaišyti su žemėmis. Tačiau mes dabar žinome, kad vos gimusio vaiko nervų sistema yra nebrandi ir mamos prisilietimai, ilgalaikis kontaktas su mama yra ypač svarbus.

Mama, prisiglaudusi kūdikį prie savęs, būdama rami, gali jį nuramina savo kūnu, t. y. mama, savo ramumu tarsi užkrečia ir vaiką. Beje, tai gali padaryti ir tėtis ar kitas artimas žmogus.

Ar su vaikais esame tūkstantį kartų švelnesni 

Jei žmonės vienas kitą myli, yra santykių pradžia, prisilietimų gali būti dar daugiau, bet paskui nukrypstama į kitus dalykus.

Yra tam tikra žmonių grupė - taktilikai, kurie nuolat siekia bendrauti liesdami. Jiems labai svarbu prisilietimas ar atstūmimas.

Jie čiupinės jūsų sagą, glostys plaukus, bandys kažkaip kitaip prisiliesti tarsi bandydami užsitikrinti, kad jie tikrai yra čia.

Sigmundas Freudas teigė, kad ego kuriamas remiantis kūniškais, ypač paviršiniais žmogaus oda juntamais pojūčiais.

Tačiau vieni žmonės prie to išlieka ir vėliau, o kiti - tai pakeičia kitomis bendravimo formomis: intelektualiniu pokalbiu, vizualine raiška.

Kultūriniai skirtumai egzistuoja

Skiriasi tai, prie ko esame įpratę, kaip buvome auginti, ką paveldėjome iš tėvelių, senelių. Tai, kas mums drąsus priėjimas prie kito ir jo rankos paspaudimas, kitam gali prilygti širdingam apsikabinimui.

Ar mes būtume laimingesni, jei vienas kitą liestume? Vieni tikrai būtume laimingesni, o kiti jaustumės nelaimingi, nes nuolatos į mūsų ribas lįstų kitas žmogus.

Prisilietimai turi ir antrąją pusę. Jie gali ir skatinti regresą. O galima prie žmogaus prisiliesti ir taip, kad parodytum, jog esi už jį viršesnis.

Ar masažas viena iš prisilietimo rūšių?

Masažinis prisilietimas gali būti labai įvairus. Jis labai skiriasi, nes skiriasi masažo rūšys ir žmonės, kurie masažuoja.

Masažas gali auginti, skatinti, atlikti ir emocinę, ne tik fizinę kūno gerinimo funkciją.

Pavyzdžiui, klientė pilvo masažo metu gali pradėti verkti įsisąmoninus, kad pirmą kartą kažkas prie jos liečiasi nereikalaudamas sekso.

Masažinis prisilietimas gali sukelti didžiulę emocinę iškrovą – gali, pvz., kaip šiuo atveju atsirasti įsisąmoninimas, kad mes galime būti liečiami, be įpareigojimo, kad turi sekti kažkas intymaus.

Kita vertus, masažinis prisilietimas kai kuriems žmonėms gali būti ir traumuojantis patyrimas, ypač jei kyla jausmas, kad masažuojamas tik tavo kūnas.

Kartais žmonės sako, kad masažuojami pasijuto tarsi būtų mėsos gabalu. Nors masažas turėjo būti gydomasis, jausmas buvo toks, kad kažkas, kramtydamas gumą, žiūrėdamas pro langą ar dar kažką darydamas, tiesiog atliko šokį ant kūno.

Net ir per paprasčiausią masažą ligoninėje tu jauti, ar rūpi kitam žmogui, ar esi jam ta kita nuostabi žmogiška būtybė, atėjusi pas jį, ar jis nori tau kuo geriausio.

Žmogus, gulintis ant stalo, labai jaučia ir ar pačiam masažistui fiziškai patogu. Jei nepatogu, jis perduos tą jausmą gulinčiam žmogui.

Jei įsitempęs, tai irgi bus perduodama.

Paprastą globėjišką geranoriškumą masažuotojai tikrai gali perduoti, tik svarbu, kad būtų mokoma, kad prisilietimas prie kito yra labai reikšmingas dalykas, nes liesdamiesi mes peržengiame kito žmogaus normalias, socialias ribas.

Todėl bet kokių profesijų atstovai liestis turi labai švelniai, su didele pagarba.

Parengta pagal LRT.lt