Priklausomybė nuo alkoholio - sunkiai, bet įveikiama liga

Sunku kalbėti apie žmones, kurie tarsi zombiai šlitinėja miesto gatvėmis ilgalaikio alkoholizmo paliestais veidais, nieko nematančiomis akimis, dvokiantys. Dalis visuomenės juos smerkia, dalis gailisi.

Metų metais svarstoma, kaip jiems padėti ir sugrąžinti į normalų gyvenimą. Kokia situacija šiandien? Ar Lietuvoje daugėja priklausomybe nuo alkoholio sergančių žmonių? Kas padeda kai kuriems jų išsikapstyti iš duobės?

Tikslas - perduoti žinią kenčiantiems

Viešajame anoniminių alkoholikų (AA) grupės "Kablys" susirinkime svečiui nėra malonu. Tačiau žmonių veidai čia kur kas šviesesni nei tų, kurie slankioja gatvėmis. Optimizmo teikia tai, kad visi jie nori pasveikti.

Tiesa, teko matyti vyrą ir moterį, sutrikusius, besiblaškančius. Ko gero, vienas jų atėjo pirmą kartą. Tik pradėjus kalbėti alkoholikui Steponui, jie pasišalino.

AA tikslas - perduoti žinią tiems, kurie dar kenčia nuo alkoholio, kad liga gali būti sustabdyta. Vienintelė sąlyga tapti AA grupės nariu - noras mesti gerti. To siekiama žengiant 12 žingsnių.

Pradedančiajam atsisakyti alkoholio sakoma, kad manyti, jog kada nors galės gerti kaip kiti žmonės, klaidinga iliuzija. Šioje srityje mokslas bejėgis.

Gyvenimas prasidėjo tarp puolusiųjų

Jau pirmame AA grupės susirinkime Steponas susijaudino, nes pirmą kartą pasakė sau tiesą - yra alkoholikas. Iki tol su niekuo apie tai nebuvo kalbėjęs, bijojo.

Steponas gyveno kaime, šeima nebuvo išskirtinė, tarp tėvų vyravo santarvė, jo jaunystė nebuvo sunki. Bet patiko užstalės nuotaika. Pirmą kartą pusė stiklinės burokinio alaus išgėrė dar būdamas vaikas ir užmigo kaimyno spintoje. 12-13 metų jau ragavo su vyresniais draugais, kuriems buvo 16-17 metų. Išgėręs pasijusdavo lygus su jais.

"Įsitikinau, kad man alkoholis padeda visose srityse. Patiriu laisvę ir atsipalaidavimą, išdrįstu ir paneles šokdinti, ir boksuotis su vyresnio amžiaus vaikinais, ir ant bendrabučio stogo rėkauti", - pasakojo Steponas.

Jis gėrė norėdamas pritapti prie kompanijos. Eidamas su draugais į parduotuvę apsipirkti ir matydamas prasigėrusį žmogų, buvusį docentą, manė, kad jam taip tikrai nenutiks.

Baigė technikumą, įstojo į institutą, vedė, gimė vaikai. "Darbe, šeimoje, visi aplinkiniai matė mano problemą, o aš - ne.

Neprisimenu kiek dienų su bendradarbiu švenčiau dukros gimimą, net nenuvažiavau jos pasiimti...

Kuo daugiau alkoholio vartojau, tuo labiau pradėjau justi ligos požymius. Kai man buvo 30 metų, labai džiaugiausi, kad nustojau vemti. Pamaniau - išmokau gerti.

Maniau, šeima surengs man balių 40-mečio proga, nors ji jau gyveno atskiruose kambariuose, buvo susidėjusi spynas. Mylimiausi žmonės bėgo nuo manęs.

Netekau ir darbo. Buvau kaip zombis, valkiojausi gatvėje. Kartą "atsičiuchinęs" prisiminiau, kad bulviakasis. Nuvažiavau pas seserį, tikrai manydamas, kad gausiu išgerti.

Paskui paaiškėjo, kad manęs ieško policija - žmona nori skirtis. Tai, kad ji pati to negalėjo pasakyti, mane supurtė", - pasakojo Steponas.

Jis mano, kad jam pagalba buvo atsiųsta Dievo per žmogų. Sutiko savo vyresnę pusseserę. Ji nemoralizavo, nebarė, tik pasakė kad jis pavargęs, o ji galinti nuvesti pas žmones, kurie padeda vieni kitiems, ir nemokamai - mačiusi tokį skelbimą prie bažnyčios durų. Ji tiesiog perdavė žinią.

"Sergantis protas nepripažino, kad alkoholizmas - liga. Daug laiko prireikė, kol supratau, kad visiškai neteisingai gyvenau, buvau atitolęs nuo Dievo, nuo žmonių. Kreiptis pagalbos, nusižeminti aš nemokėjau.

Dabar suprantu, reikia nusižeminti, užtenka tos didybės, visa bėda yra manyje, dėl visko esu kaltas aš, o ne aplinka. Man patiko, kad anoniminiai alkoholikai mane priėmė tokį, koks esu. Pasijutau nevienišas.

Nepatekau į gydyklas, mano naujas gyvenimas prasidėjo tarp prapuolusių žmonių. Tie 20 blaivių metų prabėgo kaip viena diena. Lengva nebuvo, bet mano protas sveiko. Ryšio su tais žmonėmis iki šiol nenutraukiu", - prisipažino Steponas.

"Mesti gerti nesunku, sunku atsilaikyti"

Kolegos klausinėjo Stepono, ką jis darąs, kai įvyksta koks nors sukrėtimas gyvenime, kaip gelbstisi, kvėpuoja ar ką nors panašaus daro.

"Žinau, negaliu nė per aguonos grūdą imti į burną, kad ir kas nutiktų, viskas praeina. Pažinojau žmogų, kuris negėrė 6 metus, o kai užeidavo noras, užsidarydavo tualete ir melsdavosi. Savo kambaryje negalėdavo, jam reikėjo atsitraukti į tinkamą vietą."

Vienas vyras prisipažino negėręs dvejus metus, paskui vėl gėręs, dabar vėl nebegeriantis. Jis klausė, kaip reikia sugrįžti į visuomenę. Vengdamas sugėrovų, neišeini iš namų, žmonės, pažinoję tave geriantį, nusisuka.

"Mesti gerti nesunku, sunku atsilaikyti. Visuomenės palaikymo nėra, draugai traukia į balą", - kalbėjo vyras.

"Jeigu esi vienas, tai nereiškia, kad esi vienišas. Kai į sielą įsileidi aukštesnę jėgą, vienišumas dingsta. Žinojimas man nepadėjo, padėjo aukštesnės jėgos suvokimas", - prisipažino Steponas.

GYDYMAS. Šiuo metu Klaipėdos priklausomybės ligų centre nuo alkoholizmo gydosi tik 40 žmonių.

Redakcijos archyvo nuotr.

Painiojamos dvi sąvokos

40 metų darbo šioje srityje patirties turintis buvęs ilgametis Priklausomybės ligų centro vadovas, dabar Klaipėdos psichikos sveikatos centro vadovas psichiatras Aleksandras Slatvickis, paklaustas, ar Lietuvoje alkoholizmo problema stiprėja, nuoširdžiai prisipažino nežinantis.

"Tam, kad žinotum, reikia atlikti rimtus, didelės apimties tyrimus. Nežinau tokių tyrimų, kuriais būtų galima pasikliauti, drįsčiau teigti, kad jų nėra. Tad bet kokie mano teiginiai būtų paprasta spekuliacija", - sakė jis.

Psichiatras sako, kad pagal paskutinę dešimtąją tarptautinių ligų klasifikaciją ši liga vadinama priklausomybės nuo alkoholio sindromu, paprasčiau pasakius, priklausomybe nuo alkoholio. Terminas alkoholizmas jau pasenęs ir ne visiškai atspindi šį reiškinį, tačiau jis dar gana dažnai vartojamas netgi tų žmonių, kurie dirba toje srityje.

"Reikėtų naudoti šiuolaikinę terminologiją. Priklausomybė nuo alkoholio kur kas gražesnis terminas nei alkoholizmas", - mano psichiatras.

Pasak jo, žodis "alkoholizmas" politikų ir plačiosios visuomenės lūpose labai dažnai skamba kaip keiksmažodis. Neretai šis terminas naudojamas neteisingai, nes painiojamos dvi sąvokos - piktnaudžiavimas alkoholiu ir alkoholizmas.

Kai sakoma "Lietuva paskendo alkoholio liūne", turima omenyje, kad žmonės suvartoja daugiau alkoholio nei rekomenduojama, o alkoholizmas yra liga.

A. Slatvickio teigimu, piktnaudžiavimas alkoholiu, būdingas daliai mūsų visuomenės, yra socialinio pobūdžio reiškinys, taip pat gana sudėtingas.

Tarp piktnaudžiaujančiųjų alkoholiu yra ir iš tikrųjų sergančiųjų priklausomybe nuo alkoholio, ir žmonių, kurių alkoholio vartojimo kultūra yra gana menka. Vienu atveju reikalinga pagalba ir gydymas, kitu - galbūt užtektų kokios nors švietėjiškos veiklos ir rekomendacijų.

Didesnė dalis sergančiųjų - šešėlyje

A. Slatvickio manymu, sergančiųjų priklausomybe nuo alkoholio skaičius beveik nesikeičia, jis gana pastovus. Tikros statistikos neturime, o turima susideda iš dviejų dalių. Viena dalis, ko gero, patikimesnė, - alkoholinės psichozės. Jeigu žmogus suserga alkoholine psichoze, tikimybė beveik 100 proc., kad jis pateks į sveikatos priežiūros įstaigą.

Tikimybė, kad žmogus gali išgyti nuo psichozės namų sąlygomis, labai maža - nebent vienas kitas.

Kalbant apie priklausomybę nuo alkoholio, žinomi tik tie žmonės, kurie kreipėsi pagalbos. Tokia statistika renkama visuose sveikatos priežiūros centruose, tačiau, pokalbininko manymu, ji neatspindi tikrosios situacijos.

"Pagal optimistinę prognozę pagalbos kreipiasi tik kas antras žmogus, turintis priklausomybę nuo alkoholio. Iš tikrųjų, ko gero, kas trečias ar ketvirtas. Vadinasi, didesnė gyventojų, sergančių priklausomybe nuo alkoholio, dalis lieka šešėlyje. Viena priežastis - savo problemos nesuvokimas, kita - gana aukštas stigmos lygis dėl neteisingos valstybės politikos priklausomų žmonių atžvilgiu", - aiškino psichiatras.

Neteisinga valstybės politika

Psichiatras svarsto, kad mūsų šalyje įstatymai, o ypač poįstatyminiai teisės aktai, stigmatizuoja pacientus. Žmonės vengia kreiptis pagalbos, nes žino, kad po to jiems bus taikomi apribojimai dėl darbo ir kitų dalykų. Gydytojas pateikė paprastą pavyzdį iš gyvenimo.

Vienas iš dviejų draugų sugėrovų, turinčių priklausomybę nuo alkoholio, nusprendė susitvarkyti: kreipėsi pagalbos į Priklausomybės ligų centrą, perėjo gydymo kursą, baigė Minesotos modelio programą ir po to nebevartojo alkoholio. Vyras daugiau kaip pusę metų negėrė, po truputį tvarkėsi gyvenimą.

Darbinantis prireikė vairuotojo teisių. Teko pereiti medicininę komisiją, apsilankyti pas šeimos gydytoją, šis pasiuntė dar į Psichikos sveikatos centrą ir į Priklausomybės ligų centrą. Ten jam buvo pasakyta, kad jis turi priklausomybę ir pagal Sveikatos apsaugos ministerijos reikalavimą be trejų, ketverių ar penkerių metų remisijos niekuo jam padėti negalima.

Taigi jis atsidūrė medicininėje dokumentacijoje: atsirado jo ligos istorija, ambulatorinė kortelė.

Jo draugas gėrė kaip gėręs. Kai prireikė vairuotojo teisių, nustojo gerti, nusiprausė, užsirišo kaklaraištį, perėjo tą komisiją be jokių kliūčių ir gavo vairuotojo teises.

"Kaip jums patinka tokia situacija? Ar taip mes skatiname žmones ieškoti pagalbos? Darome atvirkščiai. Užtat jie ieško privačios pagalbos. Gerai, jeigu dar gauna kvalifikuotą pagalbą, o neretai ji būna šamanizmo lygmens", - kalbėjo A. Slatvickis.

Vaistų nuo priklausomybės nėra

Gydytojas A. Slatvickis sako, kad jokių vaistų nuo alkoholio priklausomybės nėra. Nors tai viena rimta farmacijos firma skelbia, kad jau turi efektyvų vaistą, tai kita.

"Per visą ilgametę praktiką neradau nė vieno vaisto, kuris iš tikrųjų darytų poveikį liguistam alkoholio potraukiui.

Žinomo pasaulyje psichofarmokologo Stifino Štalio knygoje išvardinti vaistai, kurie naudojami gydyti nuo alkoholio priklausomybės. Joje rašoma, kad pagrindų pagrindas yra psichoterapinės programos, o medikamentai - tik papildoma priemonė", - aiškino A. Slatvickis.

Šiuo metu Priklausomybės ligų centre Klaipėdoje gydosi apie 40 žmonių. Daugiausia vyrų. Pasak direktorės Vaidos Karulaitienės, priverstinis gydymas čia netaikomas, žmonės ateina patys arba atveža artimieji, nukreipia probacijos ar vaiko teisių apsaugos tarnybos.

Palyginti pirmąjį ir antrąjį pusmečius, šiuo metu besigydančiųjų padaugėjo.

Einantiems išpažinties lengviau

Vilius VIKTORAVIČIUS, Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios, priglaudžiančios įvairias priklausomybių grupes, kunigas
Santuokų iširimas, smurtas šeimoje, vaikų nelaimės 90 proc. yra susijusios su alkoholiu.

Kai žmogus nesugeba išspręsti savo socialinių problemų, bėga į kokią nors beasmenę erdvę arba svaiginasi.
Mes bandome atkreipti dėmesį į patį žmogų, į jo nelaimę. Žmonių būrimąsi į savitarpio pagalbos grupes palaiko ir bažnyčia, ir popiežius.

Tačiau atėjimas į grupę dar neišsprendžia visų bėdų. Svarbiausia rasti, kur yra dvasinė bėda. Galbūt tai tam tikras nevisavertiškumo jausmas, galbūt kas kita.

Tie, kurie eina išpažinties, ko gero, geriau save pamato ir identifikuoja. Jie gali atsiprašyti, keistis, jiems yra lengviau. Tą žmogų, kuris užsidaro, pamiršta ir išpažintį, ir maldą, lengviau suvalgo priklausomybės.

Informacija

2015-aisiais pasaulyje buvo 117 tūkst. AA grupių, kurioms priklauso per 2 mln. žmonių. Lietuvoje yra 130, Klaipėdoje - 5 grupės. Yra 14 lietuvių AA grupių užsienyje, pavyzdžiui, Airijoje, Švedijoje.
Šiemet birželį anoniminiai alkoholikai Lietuvoje šventė savo trisdešimtmetį. 1988 metais Vilniuje buvo įkurta pirmoji AA grupė.