Priklausomybė nuo alkoholiko: kaip išsiblaivinti emociškai (2)

"Vakarų ekspreso" inf.

2011-05-21 00:01

Gyventi su žmogumi, kuris yra priklausomas nuo alkoholio arba narkotikų, sunku ir fiziškai, ir morališkai. Nuolatinis kaltės jausmas, kad galbūt dar ne viskas išbandyta, nerimas, nepasitikėjimas, abejonės dėl rytojaus, apmaudas, pyktis... Ilgainiui artimieji nustoja rūpintis savo poreikiais ir visiškai pasineria į sergančiojo elgesio kontroliavimą.

Pabaiga. Pradžia gegužės 14 d.

Jakobas Maršakas, sukūręs savotišką priklausomybių gydymo metodą, JAV ir Rusijoje įkūręs privačias narkomanų reabilitacijos klinikas, teigia, kad gyvenimas su priklausomu nuo svaigalų žmogumi sveikojo psichikoje sukelia patologinių pokyčių. Jie pasireiškia dėmesio sau praradimu, tariamu pasiaukojimu ir įkyria ligonio kontrole.

Dabar labai populiarus blokavimas naltreksonu. Daugelis šeimų, kuriose yra narkomanų, tiki, jog tai vienintelė išeitis. Ką jūs apie tai manote?

Naltreksonas, taip pat naloreksas, revia, antaksonas, - tai to paties preparato pavadinimai. Jis iš tiesų blokuoja visų opioidų (heroino, morfino, metadono, tramadolio ir pan.) poveikį.

Žmogus taip sukurtas, kad jam egzistuoja tik du natūralaus malonumo tipai - arba pasitenkinimas palaima, arba stimuliacinis pasitenkinimas intensyviu darbu, sėkme ir pan.

Šios sistemos neveikia vienu metu: kai dirba viena, ji slopina kitą - žmogus patiria laimę arba nuo poilsio, arba nuo darbo. Tai štai sistema, kuri sukelia palaimą (pasitenkinimą poilsiu), pagrįsta endogeninių opiatų darbu, ir tai tiesiogiai susiję su blokuojamųjų preparatų poveikiu. Jie neleidžia kilti natūraliai palaimai.

Kas yra "endogeniniai opiatai"?

Maždaug prieš ketvirtį amžiaus JAV nacionaliniame sveikatos institute įvyko didžiulis mokslo proveržis: Solomon Snyder su grupe bendradarbių atrado sistemą, vėliau padėjusią daug geriau suvokti žmogaus fiziologiją bei elgsenos mechanizmus. Už tai, žinoma, gavo Nobelio premiją. Tai buvo endogeninių opiatų sistema, sudaryta iš maždaug dešimties peptidų - trumpučių amino rūgščių junginių, taip pat prie jų esančių receptorių, reguliuojančių daugybę žmogaus fiziologinių ir elgsenos ypatumų. Viena iš šios sistemos funkcijų - fizinio skausmo sumažinimas. Kita - psichinio skausmo sumažinimas.

Yra hipotezė: žmogus todėl tapo žmogumi, kad ėjo už pavadžio savo troškimui patirti palaimą. O tai ir yra intensifikuoti endogeninių opiatų darbą. Būtent todėl žmogus sugalvojo gerti alkoholį, nes tai veikia endogeninių opiatų sistemą. Būtent todėl nuo daugiamečių augalų žalių sėklų valgymo jis perėjo prie terminio kitų grūdų - javų - apdorojimo, supratęs, kad po valgio tie javai jam suteikia "švelnių pojūčių" ("švelnių" - dėl malonumo).

O paskui žmogus išmoko išgauti skystį iš aguonų, nes tos turi morfino - egzogeninio opiato, kuris vietoje endogeninių gali tūkstantį kartų padidinti palaimos galingumą ir aštrumą. O jau 20 amžiuje iš morfino išmoko gaminti heroiną...

Taigi grįžtant prie blokatorių temos: aš žinojau, kad naltreksono vartojimas heroininiams narkomanams, jau keletą mėnesių nebevartojantiems, bus naudingas tik su sąlyga, jeigu nesukels depresijos. Nes naltreksonas turi savybę (apie ją man asmeniškai pasakojo Kenneth Bloom, vienas iš nuostabiausių neurochemikų, suprantančių, kaip kyla pasitenkinimo jausmas): jeigu heroinas daro žmogui gerai, bet paskui atpratina smegenis jausti savo pačių opiatus, o naltreksonas daro žmogui blogai, bet užtat palaipsniui sugrąžina gebėjimą smegenims jausti savo pačių endogeninius opiatus.

Tai reiškia: metus kankinsies nuo naltreksono, o paskui turėsi šansą pasveikti.

Artimiesiems tai teikia didelių vilčių.

Papasakosiu tokią istoriją. Pas mane atvažiavo viena moteris ir sako: sūnus, paveiktas heroino, patyrė autokatastrofą, guli ligoninėje ir bijo pasakyti gydytojams, kad jis narkomanas, kad kenčia abstinenciją. Mama, kuri, žinoma, ko-priklausoma, gyvena sūnaus gyvenimą, maldauja duoti naltreksono, nes girdėjo apie jį iš kitų tėvų.

Aš jai pasakiau, kad šitą preparatą galima vartoti tik po 10 dienų po paskutinio pavartojimo, antraip žmogui kyla siaubingos dvasinės kančios, mat jo paties opiatai taip pat blokuojami ir jam nėra kaip pagerinti savo būsenos.

Narkomano smegenys ir taip mažai jautrios opiatams, o čia jie dar ir stipriai blokuojami: naltreksonas tūno kaip kamštis, užkimšęs butelį, ir tas kamštis - stipresnis už heroiną.

Heroinas negali prieiti prie šių receptorių, kai ten yra naltreksono, o tas staigus perėjimas, kai receptoriuose yra heroino, o su kraujotaka ateina naltreksonas ir išstumia iš receptorių heroiną, - priverčia žmogų kęsti siaubingas psichines kančias - jis tarsi šoka į skausmo bedugnę. Šį skausmą dar lydi ir visi žiauriausios abstinencijos požymiai - kur kas sunkesni nei įprastai.

Tačiau motina mane galiausiai įkalbėjo pažadėjusi neduoti sūnui naltreksono anksčiau nei po 10 dienų po abstinencijos. Ir tuomet įvyko tragedija. Ligoninėje ji davė savo vaikui preparatų, kurie sušvelnina abstinenciją, o paskui vis dėlto naltreksono. Vaikinas išsitraukė visus kateterius, pabėgo iš ligoninės, susileido heroino - nieko, dar susileido - nieko, vėl susileido... ir mirė nuo perdozavimo.

Blokatorių vartojimas primena rusišką ruletę.

Jeigu žmogus jau kurį laiką blaivus ir išorinius opiatus organizmas išvalė, tada galima bandyti taikyti naltreksoną. O tada susitarti su žmogum, kad iškęstų savo kančią visus metus vartodamas po 50 mg naltreksono kasdien.Išlaikei metus - lioveisi vartojęs naltreksoną, ir pas tave sugrįš natūralus laimės pojūtis, kurį suteiks pasaulis; tu galėsi jaustis beveik taip pat, kaip iki narkotikų vartojimo.

Narkomanui nėra nieko sunkiau, kaip ištverti pirmuosius metus liovusis vartoti narkotikus. Štai praėjo detoksikacija, šeima gavo blaivų, tačiau "su blokatoriais" žmogų. Jis visiškai nepasirengęs susitikti su gyvenimu, nemoka gyventi blaivus. Ką daryti toliau, kitą rytą, kitą vakarą, po trijų dienų? Šito nežino nei jis, nei jo šeima.

Mano požiūriu, detoksikaciją atlikti yra prasmės tik pagal visapusiško sveikimo struktūrą.

Kokia ta sveikimo struktūra?

Gydymo programa. Ją sudaro trys etapai. Pirmasis: intensyvi reabilitacija gydymo įstaigoje - zonoje, kurioje nėra narkotikų, kur įgyjami pirminiai įgūdžiai, kaip būti laimingam be svaigalų, ir daromi pirmieji žingsniai pažabojant jų troškimą.

Antrasis etapas: ambulatorinis, bet irgi intensyvus (penkios savaitės intensyvaus darbo). Įgyjami įgūdžiai rūpintis savimi kasdien, kad galėtum kontroliuoti savo potraukį narkotikams netgi "nesteriliomis" gatvės sąlygomis.

Trečiasis etapas: individualus darbas su ligoniu dar dvejus metus, bet jau kartą per metus ar rečiau. Ir tik po dvejų metų periodo, kai žmogus perėjo programą, tai yra kasdien savimi rūpinosi, galima sakyti, kad liga atsitraukė.

Taigi jeigu detoksikacija buvo atlikta ne pagal tokią struktūrą, o slapta namuose - tai tik leis žmogui vartoti toliau, bet mažomis dozėmis, ir jausti malonumą.

Norite pasakyti, kad tas žmogus, kuris maldauja artimųjų atlikti jam detoksikaciją namuose, iš tikrųjų nesiruošia atsisakyti svaigalų?

Žinoma, ne. Namų detoksikacija jam - tik būdas pasilengvinti gyvenimą. Jam reikėjo dviejų gramų heroino per dieną, kad nesijaustų siaubingai. Padarė detoksikaciją - ir dabar tereikia šimto miligramų.

Bet ką daryti tėvams, kai vaikas prašo: "Padėkite!"

Narkomanas turi tik du kelius: arba į kapines, arba iš kapinių. Tėvams pirmiausiai reikia suprasti, kuriuo keliu jie padeda eiti savo vaikui.

Čia savaime aišku, kuriuo.

Ne, neaišku. Čia svarbiausia - jokios paramos narkomanui tada, kai jis vartoja. Visiškas nedalyvavimas toje jo savižudybėje. Visiškas atsisakymas padėti bet kuo - būstu, maistu, drabužiais - tol, kol jis vartoja. Šeima turi suvokti: narkomanas, kaip ir alchemikas, iš visko daro narkotiką. Tai ne skambi frazė, tai patyrimas.

Jūs kalbate apie būtinybę šeimos jėgomis pergudrauti ligonį?

Ne, jo nepergudrausi. Jo smegenys dirba daug intensyviau nei visų artimųjų. Bėda ta, kad ekstraordinarius savo smegenų gebėjimus jis naudoja tik vienam tikslui: kaip sutvarkyti išorinį pasaulį, kad gautų svaigalų.

Aš kalbu ne apie gudrumą, o apie tai, kaip pastatyti tvirtovę prieš svaigalų vartojimą visos šeimos narių pastangomis. Sąlyga - tarpusavio atvirumas. Pavyzdys: štai neseniai aš atlikau dar vieną intervenciją...

Kas yra intervencija?

Įtikinimo terapija, kurios tikslas - paguldyti nuo svaigalų priklausomą žmogų į klinikas gydytis. Tai štai viena moteris man pasakoja apie savo vyrą: "Jis vartojo marihuaną ir kažkokias tabletes, bet dėl Dievo meilės, nesakykite mamai - tai ją pribaigs. Ir tėvui nesakykite..." Aš atsakiau, kad tuomet negaliu imtis jo gydyti. Narkomano šeimoje visi turi žinoti viską. Ir tik šitaip, visiško atvirumo fone, sukuriama riba: mes su tavim, kai tu bandai atsikratyti ligos, ir mes nebendradarbiaujame, kai matome, jog tu eini į pražūtį. Su narkomanais taip jau yra - jie labai greitai išeikvoja visus savo resursus, ir paprastai tik šeima yra tas šaltinis, kuris duos jam heroino.

Bet dauguma tėvų negali susigaudyti, kada vaikas eina į pražūtį, kada - ne.

Yra testai, kurie padeda tai nustatyti pagal šlapimą. Jie parduodami vaistinėse. Norite žinoti - nusipirkite jų ir patikrinkite.

Nereikia vaiko smulkmeniškai globoti, kankinamai klausinėti jo asmeninių detalių. Įtikinkite, kad šis testavimas būtinas.

Jūs turite sudaryti su vaiku susitarimą dėl testavimo galimybės, kai jūs to pareikalausite. Jeigu jis atsisako - atsisakykite jam duoti pinigų, maisto, drabužių etc.

Apie savo elgesio detales tėvams reiktų pasikonsultuoti su specialistais. Jie paaiškins, į kurią pusę eina jų vaikas.

Ar gali žmogus vartoti svaigalus ir netapti priklausomas?

Žinoma. Alkoholikai - dešimtadalis visų girtuoklių. Girtuoklis pasirenka laiką ir geria taip, kad netrukdytų kitiems. Alkoholikas negali pasirinkti laiko, kenčia, kenčia - ir nusigeria iki žemės graibymo. Aš pažinojau vieną žmogų, kuris pats atsisakė opiatų. Turtingas, 20 metų kiekvieną šeštadienį vartojo opiumą. Kai jo dukrai nutiko bėda, jis atsisakė - savarankiškai, daugiau nevartojo be didelės abstinencijos. Viskas priklauso nuo to, kiek narkotikas yra pažeidęs vidinę pasitenkinimo palaikymo sistemą.

Ar gali ji pasikeisti bėgant laikui?

Visko gali būti. Žmogus vartojo alkoholį - ir štai šeimoje kažkas nutiko. Sielvartas, mirė vaikas, mylima žmona. Ir jeigu jis "gydo" kilusią reaktyviąją depresiją alkoholiu, ir jeigu alkoholis sukelia jam euforijos būseną, tai didelė tikimybė, kad jis taps alkoholiku. Girtuoklis pramogauja gerdamas alkoholį, o alkoholikas - "gydosi" juo, štai koks skirtumas. Žmogus, kuriam gyventi gera, netaps alkoholiku.

Ar galima savarankiškai pakelti savo gyvenimo tonusą, įveikti slogią būseną?

Ne galima, o reikia išmokti tai daryti. Aš mokiau žmones hatha jogos, tai raminamas, sedatyvinis poveikis, kuris suteikia palaimos pojūtį. Amerikoje išmokau kundalini jogos - tai stimuliacinė joga, ji suteikia neįprasto malonumo pojūtį. Mano jogos mokytojas gyvena Indijoje.

Būdamas 36 metų aš įstojau mokytis į medicinos institutą, kad sujungčiau gamtos mokslus ir jogą, mokslinę ir mistinę pasaulėžiūrą. Aš norėčiau išmokyti žmones manipuliuoti savo kūnu taip, kad pajustų laisvės jausmą, taptų nepriklausomi, susikurtų nuotaiką.

Kokius dar metodus taikote priklausomų žmonių reabilitacijai?

Ramstis įgyti įgūdžiams - 12 žingsnių programa. Čia reikia šiek tiek pasigilinti.

Tie žmonės, kurie nuo gimimo, nuo pat vaikystės jaučia pasitenkinimo stygių, turi rasti sau kokį nors ramstį gyvenime, kuris tai kompensuotų. Vienas iš universalių metodų, atitekusių žmogui iš protėvių gyvūnų - skriausti kitą. Reptilijų lygiu dar nėra bandos, dar kiekvienas padaras - sau. O žiurkės jau sudarinėja hierarchijas, kuriose aukščiausiasis gali nuskriausti žemesnįjį, o atvirkštine tvarka - draudžiama.

Kodėl ką nors nuskriausti malonu?

Jeigu medžioji, nužudai auką, suvalgai ją, - tu jauti malonumą; nebūna medžioklės iš alkio jausmo, žvėris medžioja todėl, kad jaučia malonumą. Skriausti - tai tarsi nepabaigtas aukos nužudymas, jis irgi suteikia malonumo. Taigi nuotaiką sukuria ne tik maistas, bet ir hierarchija, kitų slopinimas. Skriausti - rafinuotas būdas patirti malonumą, ypač jis būdingas gyvenimu nepatenkintiems, kenčiantiems žmonėms.

Taigi 12 žingsnių programa orientuota tam, kad liautumeis skriausti kitus. Reikia iš pradžių atpažinti tuos būdus, kuriais žmogus skriaudžia kitą, o paskui palaipsniui išmokti nepraktikuoti jų. Tai 12 matų psichikos siekių, nukreiptų įveikti skriaudimą, erdvė: jeigu tu gali kuo nors pasidalyti, - pasidalyk, ir tai tau suteiks džiaugsmo. Tai būtų labai trumpas apibūdinimas.

Didžiausia tėvų baimė - kad vaikas neužaugtų alkoholiku ar narkomanu. Ką jiems patartumėte?

Aš patarčiau nuo mažens pirmiausiai pasaugoti vaikus nuo saldumynų, nes būtent saldus maistas sukelia stiprius nuotaikos svyravimus - iš pradžių švelnu ant širdies, paskui - liūdna. Ir dar: gausus angliavandenių maistas priveda prie to, kad organizme atsiranda medžiagų, neigiamai veikiančių nuotaiką.

Priklausomybės psichologija
1. Neatsakingumas
2. Emocinis nebrandumas
3. Žema tolerancija frustracijoms
4. Nesugebėjimas reikšti jausmus
5. Žema savivertė
6. Didybės idėjos
7. Perfekcionizmas
8. Kaltės jausmas

Ko-priklausomybės psichologija
1. Žema savivertė
2. Noras kontroliuoti kitų gyvenimą
3. Noras globoti, gelbėti kitus
4. Jausmų iškraipymas
5. Polinkis neigti
6. Ligos, sukeltos streso
7. Dvasios pakrikimas

Ko-priklausomybės testas

Ko-priklausomybė, arba sąlyginė priklausomybė, reiškia, kad alkoholiko arba narkomano šeimos nariams išsiugdo tam tikri elgesio ir mąstymo stereotipai.