Pozityvaus mąstymo negalia: kodėl neveikia meilės technologijos?

"Myliu save ir kitus tokius, kokie jie yra." "Esu laimingas, kupinas džiaugsmo, visada ramus." "Man kasdien vis geriau ir geriau visais atžvilgiais." "Be didelių pastangų visa, kas geriausia, plaukia pas mane." "Esu mėgstamas žmogus." "Man viskas sekasi ir iš gyvenimo tikiuosi tik meilės ir gėrio." "Visur, kur aš einu, jaučiu meilę." "Aš gyvenu tobuloje aplinkoje." Nuolat kartodami tokius teiginius turėtumėte tapti mylimi, mylintys save ir visus žmones. Jeigu bandėte ir jums nepavyko, siūlome susipažinti su psichologo Igorio Satorino požiūriu, kodėl populiarūs patarimai, kaip pamilti save ir kitus, nebūna veiksmingi. Šiomis mintimis jis dalijasi asmeniniame tinklalapyje www.progressman.ru.

Seni triukai

Ar turime atjausti ir mylėti aplinkinius? Daugelis atsakytų, jog taip. Tačiau būkime sąžiningi: pasvarstymai yra viena, realūs poelgiai - kas kita.

Protu daugelis suprantame, kad meilės per prievartą nebūna. Vienas dalykas yra samprotauti, kitas - iš tikro jausti.

Giliai širdyje kiekvienas žinome, jog tikroji meilė būna ne dėl ko nors ar už kažką, bet šiaip sau, nesąlygiškai. Vis dėlto kiekvienas mylime turėdami priežastį. Aplinkinius mes mylime saikingai, laiku ir vietoje. Kol žmogus mus džiugina, mes jį priimame, o jeigu ima nuvilti, turime dvi mėgstamas išeitis: arba jį keisti, arba bėgti.

Su išoriniu pasauliu visa tai pavyksta... negali sakyti, jog sklandžiai, tačiau sąlygiškai paprastai. Arba priekaištauji žmogui, kad jis elgiasi neteisingai, arba (jei priekaištai neveikia) trenki durimis ir išeini.

Toks triukas nepavyksta su savo paties persona. Čia viskas kur kas dramatiškiau. Todėl, kad ir savo atžvilgiu mes praktikuojame tuos pačius du metodus: savęs perdarinėjimą arba bėgimą nuo savęs.

Imti ir pasikeisti, kad pačiam su savimi taptų komfortiškiau ir smagiau, nelabai išeina. Valingos pastangos virsta kančia ir savigrauža. Antras variantas - bėgti nuo savęs nemylimo - tikras pragaras. Savęs neigimas, atmetimas - psichologinių kančių pagrindas, todėl psichologai ir siūlo "pamilti save". Čia ir dabar. Be jokių sąlygų ir atsikalbinėjimų. Tik kad niekas dorai nepaaiškina, kaip tai padaryti ir ką apskritai reiškia tokia "meilė".

Populiarūs patarimai

Populiariojoje psichologinėje literatūroje meilės sau procesas aiškinamas nebent savivertės kėlimu. Galiausiai skaitytojai ima manyti, jog pamilti save reiškia tapti savimi patenkintu narcizu, didžiuotis savo pranašumais prieš kitus. Tiksliau, šis faktas nėra tiesiai įvardijamas ir pripažįstamas, bet jis praktikuojamas su dvasinio sveikatinimo etikete. Metodai atitinkami: įvairiausi savo geriausių savybių sąrašai, pozityvi savitaiga (afirmacijos) ir pataikavimas savo užgaidoms.

Kartais siūloma štai taip imti ir pamilti save valingai. Savo savybes, savo kūną - kiekvieną raukšlelę ir spuogelį. Patariama išmokti valios pastangomis save gerbti, nekritikuoti, akcentuoti savo vertę pozityviais atributais. Kartais, ilgai netempiant gumos, dalijami pasakiškai paprasti sprendimai - tuojau pat pasikeisti ir tapti geresniems, kad, pasidarę nuostabūs ir protingi, galėtume save mylėti.

Kodėl tai neveikia?

Valios pastangas atmeskime iškart. Realios permainos - tai, paprastai sakant, dvasios sukrėtimų ir didžiulio darbo su savimi rezultatas. O klientams, pageidaujantiems greitai perdirbti save arba aplinkinius, kvalifikuoti psichologai visada paaiškina, kad stebuklingų šuoliukų ir žaisliukų, valdančių dvasios būseną, neegzistuoja.

Žinoma, smulkios manipuliacijos veikia - keičia nuotaiką, bet globalių permainų, kol žmogus joms nepribręsta, neatneša. "Pribrendimo" požymis - tai aiškus, be jokių sukinių ir klibėjimų, noras perprasti savo problemas.

Pasitenkinimo savimi didinimas kaip metodas pamilti save neveikia, nes skatina ne "meilę", o pasididžiavimą savimi. Pasididžiavimas kompensuoja pradinį nepasitenkinimą tik laikinai.

Savivertės pūtimas tuščioje vietoje tik įsuka priešingų polių švytuoklę: savo reikšmingumo pojūtis švytuoja tai aukštyn, tai žemyn. Laikiną pasitenkinimą savimi keičia dėsningas savęs sumenkinimas. Tad jeigu jums nusišypsojo sėkmė arba pademonstravote savo gebėjimus, neverta tuojau pat pūsti savo reikšmės. Atminkite apie mechaninės refleksijos pasekmes: savivertė pakilo, bet kartu sukūrė ir potencialą skausmingai nukristi.

Mylėti ar didžiuotis?

Save mes mylime iš esmės taip pat, kaip ir kitus - šokinėdami nuo kraštutinumo prie kraštutinumo, nuo pa(si)smerkimo iki su(si)dievinimo. Jeigu aplinkybės palankios savo reikšmei išpūsti - mylime, jeigu keliamų sąlygų atitikti nepavyksta ir reikšmingumas subliūkšta, - jaučiamės silpni ir niekingi.

Iš tiesų tam, kad mylėtum save, nereikalingos jokios dirbtinės įtampos ir afirmacijos. Esate kas esate - nei žvaigždė, nei apskritas nulis. Esate mirtingasis, bandantis pažinti gyvenimą. Jums tereikia pašalinti kliūtis, kurios trukdo save priimti tokį, koks esate - kaip sako rytiečiai, nuvalyti neišmanymo dulkes nuo sąmonės veidrodžio.

Laikydamiesi tokio požiūrio, kaip duotybę priimame prielaidą, jog su mūsų persona, pasireiškiančia visais netobulumais, jau yra viskas gerai. Ji negali ir neturi būti kitokia, nes, kaip ir visa visatoje, paklūsta natūraliam vyksmui.

Suprantu, kaip globaliai ir abstrakčiai skamba ši teorija. Juk mūsų mažytei asmenybei gerai žinoma ir suprantama, kas "teisinga" ir kas ne, ji lengvai vertina likimus - tarsi dieviškasis imperatorius. Ir net nepastebi, kad net pati su savimi nepajėgia susitvarkyti. Argi jai spręsti apie visatą.

Kalbant metaforiškai, tai panašu į neperspektyvų ginčą su Kūrėju, kai maža asmenybė protestuoja prieš Jo dieviškąjį planą. Toks įsitikinimas dėl neteisingos čia ir dabar realybės diktuoja amžinus "reikia" ir "privaloma" - nepasiekiamus idealus bei etalonus, be kurių mūsų mirtinga persona tariamai nenusipelno meilės. Būtent nesutikimas su tokiu gyvenimu trukdo mums priimti ir mylėti save kokie esame.

Šis nepriėmimo motyvas atseit nukreipia į tobulėjimą - į būsimo progreso pusę. Tačiau įsivaizduojama nauda lengvai atsigręžia sandoriu su Klastinguoju - neišsipildančia viltimi, jog bus geriau amžiname "rytoj" - bėgimu paskui nepasiekiamą horizontą, kuris visada liks per žingsnį priekyje.

Idealai piešia gražų gyvenimą - tas pačias sąlygas, kuriomis mes pagaliau leisime sau nurimti abstrakčioje ateityje. O mylėti save čia ir dabar lyg ir "nėra už ką". Taip ir gyvename, dėdami viltis į rytojų. Iki pat mirties.

Kaip pamilti save?

Kančia yra jausmas, kad čia ir dabar yra neteisinga, vadinasi, būtina ištaisyti. Jeigu ištaisyti nepavyksta, mes - kaip pratę vaikystėje - laukiame bausmės, pagardintos kalte ir pažeminimu.

Iš tiesų mylėti save reiškia tiesiog leisti sau būti savimi be desperatiškų bandymų atrodyti geresniems. Tai giluminis, nereikalaujantis jokio pagrindimo, aiškumas, kad mūsų personai nereikia jokių "privalomų" permainų.

Šis "svogūnas" lupamas nuo viršaus. Iš pradžių, kad ir kaip keistai tai skambėtų, visiškai pakanka sutikti su savo negebėjimu tapti mylinčiu ir priimančiu. Vėliau, jei yra pagrindo, palaipsniui ryškėja visi asmeniniai psichiniai tabu. Nuo jų ("pagal pareikalavimą") nulupamas aklas draudimas ir nustatomas pamatuotas sąmoningas santykis. Tokia yra, mano dabartiniu požiūriu, viena pagrindinių psichologinės analizės funkcijų.

Savarankiškai medžioti savo iracionalius įsitikinimus sudėtingiau, nes neurozės - tai mūsų "aklosios zonos", nuo kurių asmenybė nesąmoningai slepiasi. Vis dėlto savianalizė irgi yra visiškai reali praktika. Atidžiai stebėkite savo emocijas. Už kiekvienos jų slepiasi sava nelogiška "logika". Abejokite bet kuriais idealais ir galvokite savo galva. Dvasinė sveikata reikalauja atpažinti visus prievartinius psichinius tabu ir "gauti teises" savo pamatuotam santykiui. Psichologiškai nesuvaržyta asmenybė nekaupia sprogstamojo įniršio, bet, suprasdama visų taisyklių sąlygiškumą, statistiškai dažniau pati renkasi "harmoningą" elgesį be prievartos, be "reikia" ir "teisinga".

Kitaip tariant, kuo iš žmogaus mažiau reikalaujama meilės, tuo dažniau ir natūraliau ji pabunda spontaniškai. Kitaip, priverstinai, mylėti neįmanoma. Kaip neįmanoma privalomai būti geram, gailestingam ir dosniam.

Kad mylėtum save, nereikia kaip nors specialiai stengtis. Pakanka pripažinti savo, tegu ir ne pačias gražiausias, bet realias dalis, liautis savęs už jas nekentus ir reikalauti iš savęs siekti nerealių aukštumų. Todėl toks svarbus sąžiningumas sau. Mylėti save reiškia priimti save koks esi ne kada nors ateityje, o jau dabar - su savo nevaldomu egoizmu, ne visada "šviesiais" motyvais ir supainiotu vidiniu pasauliu.

Angelai kartoniniais sparnais

Jokia meilė privalomąja tvarka neatsiranda. Pareiga mylėti - tai oksimoronas. "Užsakomoji meilė" dėl visuomeninės moralės - veidmainiškas spektaklis. Spaudžiant dirbtiniams idealams, mums belieka tik meluoti. Ilgainiui prie tokio elgesio priprantama ir įtikima, jog tai ir yra meilė, kilnumas, gerumas ir dosnumas.

Tuo tarpu realūs jausmai niekur nedingsta, jie kelia įtampą, ne laiku veržiasi į paviršių. Tuomet prasideda vidinis konfliktas. "Teisingų" savybių pareiga konkuruoja su realiais, natūraliais jausmais. Jeigu laimi dirbtiniai reikalavimai, žmogus nuslopina savo gyvus jausmus ir troškimus, ir prasideda susvetimėjimas su savimi. Gyvenimas pasidaro bespalvis ir niūrus. Jeigu laimi troškimai, moralistas save graužia dėl silpnumo ir bevališkumo.

Įsivaizduokite angelą su kartoniniais sparnais ir vieliniu nimbu, bandantį įtikinti aplinkinius ir save, kad visi jo angeliški atributai - tikri. Kiti jam pataikauja: "Taip, taip, jūs - geras žmogus. Aš - irgi. Mes - geresni už tuos kitus, kurie viso šio maskarado nedėvi."

Jausmai - spontaniški ir natūralūs. Juos galima slopinti, galima praktikuoti kokias nors afirmacijas, stengiantis sau įteigti tai, kam nėra polinkio, bet giluminiai išgyvenimai ir įsitikinimai vis tiek prasiverš.

Niekas neprivalo mūsų mylėti. Neprivalome ir mes. Suteikti sau teisę jausti sąžiningai, realius jausmus - tai kaip kvėpuoti grynu oru vietoje smarvės iš gražiai dekoruotos dujokaukės.

Paradoksas tas, kad būtent reikalavimai dusina tai, kas gimsta ir gyvuoja natūraliai. Nuoširdumas diktatui nepasiduoda. Jis pasireiškia pats būtent ten, kur nėra prievartos, vykdomos moralės ir pareigos vardu.

Nereikalaukite meilės. Nei sau, nei iš savęs. Kurkite sąlygas jai augti pačiai.

Parengė Vaiva VAIDILAITĖ