Po skyrybų mama nei tėtis netapo blogesni

Šiuolaikinė šeima panaši į eksperimentų lauką - kiekvienas bando atrasti kažką naujo.

Klaidos ir griūtys neišvengiamos, todėl ir skyrybos tampa įprastu reikalu. Tačiau, kokios įprastos bebūtų, jos vis tiek labai sunkios ir skaudžios...

Didelę klaidą daro žmonės, kurie tuokiasi tokio amžiaus, kai dar sunku įsivaizduoti, ko iš vyro ir žmonos reikalauja šeima. Kai kada išgelbėja intuicija, bet dažniausiai išrinktasis nepatenkina poreikių, ir antroji pusė jaučiasi nelaiminga.

Jeigu tuokiasi žmonės, kurių gyvenimiškosios vertybės labai skiriasi, - gero  irgi nelauk. Beje, anksčiau tokia problema neiškildavo, nes moteris buvo auklėjama kaip vyro gyvenimo palydovė.

Ji perimdavo vyro pasaulėžiūrą ir padėdavo įgyvendinti nusibrėžtus tikslus. Mūsų laikais moterys nebenori būti vyro palydovėmis - jos ieško patikimo palydovo sau.

Būtent todėl pagrindinių gyvenimo vertybių atitikimo klausimas tampa svarbiausias.

Neatitikimas pasireiškia ne tik tuo, kad vyras ar moteris ima jaustis gyvenąs su svetimu žmogumi; galų gale jį ar ją pradeda erzinti ir kaip kitas valgo, rengiasi, vaikšto etc. Įtampą sukelia netgi kėdės girgžtelėjimas. Išsaugoti tokią šeimą ne tik neįmanoma, bet ir neverta.

Kas mus skubina?

Įsiplieskęs jausmas. Tačiau po vestuvių prasideda pilka kasdienybė. Princesė nuotaka pasirodo esanti paprasta moteriškė. Ji nenori taikstytis su tavo įpročiais, be to, jai vis tenka atleisti, nes ji nuolat tave skaudina.

Štai tuomet ima dygti "suaugusiųjų" klausimai: o kam visa tai? ką daryti? ar ji (jis) tau reikalinga? ką tu pasiryžęs aukoti už galimybę būti kartu? ar apskritai pasiryžęs?

Daugumai nuobodu atsakinėti į tokius klausimus, santuoka atrodo nepavykusi, o jeigu dar viliojamai dega naujos "tikrosios" meilės žiburiai...

Kas mus išskiria?

Santykių krizė. Tai populiariausia skyrybų priežastis. Vienas iš sutuoktinių reikalauja to, ko kitas negali duoti. Pats ryškiausias pavyzdys - seksualiniai santykiai, greitai prarandantys romantizmą.

Keista, tačiau tokiose situacijose skyrybų iniciatorėmis dažniau būna moterys. Vyrai retai kada skiriasi dėl naujų pojūčių sekso srityje. Seksas ir šeima vyrui - visiškai skirtingi dalykai, be to, jis genetiškai turi sukaupęs patirtį atskirti meilę nuo įsimylėjimo.

Paprastai vyrai linkę skirtis tuomet, kai iš jų ilgą laiką reikalaujama to, kas ne jų jėgoms.

Nesvarbu, ko būtent taip trokšta žmona - emocinio palaikymo, materialinės gerovės ar seksualinio patrauklumo.

Daugumai vyrų nuolat skatinamas bejėgiškumo jausmas yra nepakeliamas.

Be to, nė viena moteris negali pasiekti visiško savo emocinių poreikių patenkinimo, ir joks vyras šito nepakeis.

Įsivaizduokite vyrą, kuris nuolat kaltinamas nesuprantąs žmonos, nesirūpinąs šeima, negalvojąs apie ateitį, nebendraująs su dukra, neauklėjąs sūnaus... Beje, kaltinti gali ne tik žodžiai, bet ir sielvartingos minos arba žavėjimasis draugių vyrais.

Jausdamasis bejėgis, vyras išeina, - dažnai pas kitą moterį, kurią jis tenkina.

Paprastai vyras išeina ne pas tą, kuri jam reikalinga, o iš tos, kuriai jis nebereikalingas.

Kartais, saugodami santykius, per ilgą laiką sutuoktiniai sukaupia didžiulį nuoskaudų bagažą. Anksčiau ar vėliau ši našta tampa nebepakeliama.

Vienas kuris neiškenčia nesurikęs "Po galais!", trenkia durimis, ir jau už durų išlieja viską, kas kankino ir erzino visus tuos metus.

Tokiu atveju skyrybos gali tapti ir finalu, ir eiliniu santykių etapu. "Išsibėgioję" partneriai perkainos daugybę dalykų, lygins naujus žmones ir įvykius su tais, kuriuos jau patyrė.

Gali būti, jog ir vėl susieis, supratę savo buvimo kartu reikšmę, ir jų bendravimas taps brandesnis. Tačiau jei sugrįžę į buvusį gyvenimo ritmą nesugebės sukurti kitos santykių formos, didelė rizika, jog po kurio laiko krizė pasikartos.

Ar verta dėl vaikų...

... bet kokia kaina išsaugoti šeimą?

Viskas priklauso nuo to, kas atsitiko dviejų žmonių santykiams.

Beje, suaugusieji gali ir nesuvokti jų vertės, ir tuomet greitai sugriauna šeimą, priešinasi jėgoms, norinčioms ją išsaugoti.

Kitas variantas - kai tėvai supranta, kad jiems geriau išsiskirti, bet stengiasi žūtbūt vaidinti šeimą, kad "netraumuotų vaikų". Kitaip tariant, namus paverčia teatru.

Žiūrovais tampa vaikai. Toks elgesio modelis ypač negatyvus ir suaugusiųjų, ir vaikų atžvilgiu.

Vaikai visada žino, kas vyksta namuose. Jų neįmanoma apgauti. Įtampa, kylanti tarp dviejų vienas kitam nereikalingų žmonių, vis didėja. Maža to, tokiu būdu atsakomybė už šeimos išsaugojimą tartum perkeliama vaikams.

Aišku, tėvai šito nesako ir netgi taip negalvoja, bet vaikai tą jaučia.

Tokia našta ne jų pečiams. Blogiausia, kad jie iš paskutiniųjų stengsis ją tempti, nes nori, kad mama ir tėtis būtų kartu. Kai tėvai galų gale nustos vaidinę, vaikai jausis kalti.

Po skyrybų

Netgi tuomet, kai sprendimas skirtis atrodo vienintelis teisingas, skaudūs išgyvenimai neišvengiami.

Kurį laiką jums reikės artimų žmonių paramos.

Stenkitės neatstumti tų, kurie nori jumis rūpintis, pradžiuginti, nuraminti. Jūsų sielvartas nėra silpnumo požymis - tai visiškai normalūs žmogaus, patyrusio praradimą, išgyvenimai.

Kaip ten bebūtų, jūs išsiskyrėte su žmogumi, kuris jums kažką reiškė.

Atsisveikinate su savo gyvenimo dalimi, kurioje liko paaukotos jėgos, laikas, svajonės.

Prieš kolegas galite apsimesti, kad nieko tokio neįvyko, tačiau sau prisipažinkite, kad šis gyvenimo periodas bus sunkus ir jūs turite pasirūpinti savimi.

Šiuo laikotarpiu gali užsimegzti naujos pažintys: ir draugiškos, ir intymios.

Neatsisakykite nei tų, nei kitų, bet labai jomis nepasikliaukite. Su naujais draugais, galimas daiktas, jus suartino nelaimė, ir jums bus lengviau išgyventi krizę, palaikant vienam kitą. Bet atminkite, kad ne visuomet "likimo broliai", apsikeitę telefono numeriais, skambina vieni kitiems paskui, kai viskas stoja į savo vėžes.

Nauji meilužiai gali atgaivinti sušlubavusią savigarbą, tik kažin ar dabar laikas prisiimti ilgalaikius įsipareigojimus.

Ne todėl, kad nesugebėtumėte, o todėl, kad jums reikia laiko atsigauti. Jūs - sužeistas žmogus, jums reikia sielos gydytojo.

Galbūt nauji santykiai bus tvirti, tačiau neskubėkite atstumti, jei to neatsitiks. Todėl, kad dar ilgai iš inercijos bandysite atkurti buvusios santuokos modelį ir stengsitės ką nors pataisyti.

O tai ne pati geriausia pradžia naujai šeimai.

Tie, kurie patyrė praradimą, susidūrė su savo ar kito nepastovumu, gali suabejoti žmogaus ištikimybe ir meile apskritai. Juk tai, kas atrodė nepajudinama (gal taip ir buvo), ėmė ir sugriuvo.

Jūs visada atsiminsite tą skausmą, kurį teko išgyventi arba suteikti kitam. Giliai širdy jūs galite nuspręsti, kad verčiau visai neturėti artimo žmogaus, negu patirti išsiskyrimo skausmą.

Suvokus, kad meilė - kad ir kokia ji būtų stipri, - nesitęsia amžinai ir negali išgelbėti nei nuo senatvės, nei nuo ligų, linkstama atsisakyti jos visiškai ("viskas arba nieko").

Vargu ar kas gali jums pasakyti, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje.

Tik jūs patys žinote, ką jums reiškia partneris. Ar suklydote sukūrę šeimą, ar klystate dabar - kažkas pasikeitė judviejų gyvenime, ir santykiai prarado prasmę. Į visus klausimus teks atsakyti pačiam...

Parengė Vilma Klumbienė