Pikto žvilgsnio galia

Basilisko žvilgsnis

I a. romėnų mokslininkas Pinijus Vyresnysis aprašė carą gyvatę Baziliską, kuris turėjo gebėjimų žudyti ne tik nuodais, bet ir žvilgsniu. Jau nuo tų laikų „Bazilisko žvilgsnis“ kaip „žudantis“ įėjo į daugelį pasaulio kalbų.

XIX a. 80 metais Sicilijos saloje Mesinos mieste gyveno žmogus, kurio akys turėjo tą pačią „pražūtingą galią“. Atsitiktiniu, be jokių blogų ketinimų mestu žvilgsniu jis galėjo nužudyti žmogų. Kartą jis pamatė parduotuvės vitrinoje veidrodį ir ilgai į jį žiūrėjo. Netrukus po šio įvykio jis susirgo ir mirė: veidrodis jam grąžino jo paties pražūtingą žvilgsnį.

Mulu-kurumbo kerštas

XIX a. pabaigoje aukšto rango valdininkas Džonas Karstenas, dirbęs vienoje Indijos kolonijų administratoriumi, kartu su draugais nuvyko į medžioklę ir nušovė dramblį. Palikę tarnus saugoti trofėjų, medžiotojai patraukė į artimiausią plantaciją, kur šiek tiek užtruko, mat šeimininkas turėjo puikaus ką tik atvežto škotiško viskio. Kai maždaug po trijų valandų medžiotojai grįžo, keletas purvinų mažaūgių laukinių jau buvo išpjovę dramblio iltis, o persigandę tarnai slėpėsi krūmuose.

Supykęs Dž.Karstenas įsakė vietiniams gyventojams pasišalinti, bet šie tik įžūliai juokėsi. „Tai mulu-kurumbai. Jų negalima skriausti - jie moka atsiųsti mirtį“, - drebėdami iš baimės įtikinėjo tarnai indėnai nesupratingus anglus.

Toks paaiškinimas įsiutino Dž.Karsteną. Jis čiupo mulų-kurumbų vadą, sviedė keliskart žemėn. Nykštukas atsikėlė, bet nepabėgo, o neatitraukdamas žvilgsnio įdėmiai žiūrėjo. „Nuo šio bjaurybės žvilgsnio mane apėmė toks šlykštumo jausmas!“ - pasakojo Dž.Karstenas. Kad ir kaip būtų keista, po trylikos dienų jis mirė, o gydytojai neaptiko jokios ligos požymio.

Akys pražudė grizlį

Bazilisko žvilgsnis lemtingai veikia ne tik žmones, bet ir gyvūnus. Laikraštis „Canadien tribune“ aprašė istoriją, kai per medžioklę 55-erių Stivą MaKeleną užpuolė grizlis. Gulėdamas ant žemės Stivas instinktyviai ištiesė ranką su peiliu, o pats į žvėrį įrėmė kupiną įniršio ir beviltiškumo žvilgsnį. Meška sustingo. Medžiotojas ir toliau stengdamasis žiūrėti tiesiai į vyzdžius, stebeilijo gyvūnui į akis. Jis žinojo, kad toks elgesys tik dar labiau kursto agresyvų gyvūną. Bet nieko negalėjo sau padaryti. Staiga... žvėris garsiai sukaukė ir nukrito ant žemės. Pasirodė, kad jis negyvas. Vėliau apžiūrėjus mešką nebuvo rasta nė vieno nubrozdinimo. Tyrinėtojai nusprendė, kad grizlį pakirto stiprus bioenerginis impulsas iš žmogaus akių, sunaikinęs nervines ląsteles žvėries smegenyse.

Vėjelis į pakaušį

Jausmas, kad kažkas įdėmiai žiūri į pakaušį, daugeliui yra pažįstamas. Mokslininkai iš Amerikos Kvinko universiteto nusprendė patvirtinti arba paneigti, kiek realus (materialus) yra šis įspūdis. Eksperimentuose dalyvavo daugiau nei šimtas savanorių. Kiekvieną pasodino kambario viduryje, o į jo pakaušį žiūrėjo kitas žmogus. Ir ką gi? Pasirodė, kad 95 procentais atvejų svetimas žvilgsnis buvo juntamas pakankamai aiškiai. Dauguma jį suvokė kaip trumpalaikį spustelėjimą į pakaušį, lyg lengvą vėjelio pūstelėjimą. Peršasi vienintelė išvada: žmogaus akys atspindi tam tikrą energiją. Bet kokią? Ar ji visada yra nepiktybinė?

1925 metais anglų fizikas Čarlzas Rosas atliko ištisą eksperimentų seriją. Savanoriai bandė žvilgsniu paveikti metalinę spiralę, pakabintą ant šilkinio siūlo. Daugeliui pavyko: žvilgsnis vertė suktis išilgai žvilgsnio spindulių. Šiuo pagrindu mokslininkas nustatė, kad akys atspindi elektromagnetines bangas.

Išankstinės išvados

Kokios energijos rūšys yra atsakingos už minčių perkėlimą, mokslininkams dar teks išsiaiškinti. Be elektromagnetinės hipotezės, tikrinamos ir kitos. Hipotezė apie akių telepatinį vaidmenį daug ką paaiškina. Mes išpučiame akis iš netikėtumo, ryjame žvilgsniu tai, kas mus ypač sudomina, mūsų akys išsprogsta, kai mes išsigąstame... Tad nekeista: akys plačiai atsiveria, kai mes nesąmoningai siekiame per jas gauti informacijos - ir regimos, ir telepatinės - maksimumą... Ir atvirkščiai, mes nesąmoningai prisimerkiame, kai bandome sutelkti dėmesį į kažką vidinį: į savo mintis, atsiminimus, pojūčius, arba kai įdėmiai ką nors stebime. Palikdamas tik plyšelį regėti organizmas kartu bando atsiriboti nuo visko, kas blaško, yra nesvarbu ir trukdo susikoncentruoti.

Ne paslaptis ir tai, kad žmogus užsimerkia arba nukreipia akis nuo kieno nors priekaištingo, smerkiančio žvilgsnio. Taip jis neprisileidžia svetimų emocijų ir apgina savo smegenis nuo neigiamos informacijos.

"Subtilaus" bendravimo ypatumai

Jeigu pritarsime hipotezei apie minčių perdavimą per žvilgsnį, tampa aiškūs ir kiti psichologų pastebėti žvilgsniai. Pokalbio metu į akis dažniau žiūri tas, kuris laiko savo pašnekovą stipresniu, išmintingesniu, turinčiu daugiau patirties. Dėl tos pačios priežasties pasakotojas retai žiūri į akis savo klausytojui. Jo smegenyse vyksta intensyvus minčių formulavimo procesas, o svetimas žvilgsnis (vadinasi, ir svetimos mintys) gali trukdyti.

Kad apsaugotume pasąmonę nuo nepageidaujamo poveikio, geriau nežiūrėti į akis. Blogiausiu atveju žiūrėti į kaktą. Agresorius nieko nepastebės, nebent pajus kažką nemalonaus, šalto: juk tikrojo kontakto nebus (to ir nereikia).

Tiesus ir atviras moters žvilgsnis niekada nereiškia grasinimo. Greičiau atvirkščiai, joms įdėmus žvilgsnis - susidomėjimo ir noro užmegzti ryšį požymis. Moteriai tiesaus žvilgsnio poreikis yra įgimtas. Ji žvilgsniu vilioja partnerį pratęsti giminę, ir patenkina poreikį subtiliai bendrauti su naujagimiu: būtent per akis motina sukuria telepatinį kontaktą su savo vaiku, kol šis dar neišmoko kalbėti.

Yra ir dar vienas paaiškinimas, kodėl moterys yra linkusios į tiesų žvilgsnį. Žmonijos vyriškajai pusei būdingas loginis mąstymas ir todėl svarbesnė žodžių prasmė, o moteriai, intuityviai būtybei, yra svarbiau tai, kas slypi už žodžių. Ji geriau suvokia telepatinę informaciją, todėl jai žvilgsnis yra daug reikšmingesnis nei vyrams.