Fantastika, ar liguistos vaizduotės padariniai: paraleliniai pasauliai egzistuoja?

Daugybinių pasaulių teorija

Mūsų pasaulio unikalumo klausimas jaudino didžiuosius protus jau seniai, dar prieš atsirandant mokslo fantastikos žanrui. Jį nagrinėjo senovės graikų filosofai Demokritas, Epikūras ir Metrodoras.

Apie alternatyviąsias visatas kalbama šventuosiuose hinduistų tekstuose.

Oficialusis mokslas šią mintį perėmė tik 1957 m. Amerikietis fizikas Hju Everetas (Hugh Everett) sukūrė daugybinių pasaulių teoriją, užpildančią kvantinės mechanikos spragas: tarkim, galinčią paaiškinti, kodėl šviesos kvantai turi bangų ir dalelių savybių. Pasak H.Evereto, kiekvieno įvykio metu visata yra kopijuojama.

O „klonų“ kiekis visada yra lygus galimų įvykio baigčių skaičiui. O pagrindinio ir naujų pasaulių sumą galima pavaizduoti kaip šakotą medį.

Nežinomų civilizacijų artefaktai

Kai kurie radiniai pribloškia net labiausiai patyrusius archeologus, pavyzdžiui, plaktukas, pagamintas milijonus metų prieš mūsų erą, kai Žemėje nebuvo net užuominos apie homo sapiens!

Arba skaičiavimo mechanizmas, pagal kurį galima apskaičiuoti žvaigždžių ir planetų judėjimo trajektorijas. Bronzinis kompiuterio analogas buvo sužvejotas 1901 m. netoli Graikijos Antikiteros salos.

Prietaisas buvo pradėtas tyrinėti 1959 m. ir tyrinėjamas iki šiol. 2000 metais pavyko nustatyti apytikrį artefakto amžių - I a. pr. m. e.

Kol kas nerasta jokių įrodymų, kad tai yra klastotė. Lieka trys versijos: kompiuterį sukūrė nežinomos senovės civilizacijos atstovai, pametė keliautojai laike arba... paliko išeiviai iš kitų pasaulių.

Teleportacijos auka

Ispanės Lerin Garsijos (Lerin Garcia) paslaptinga istorija prasidėjo įprastą liepos rytą, kai ji atsibudo nepažįstamoje tikrovėje. Bet ne iškart suprato, kas įvyko.

Vis dar buvo 2008 metai, Lerin buvo 41 metai, ji buvo tame pačiame mieste ir name, kuriame atsigulė miegoti.

Tik štai pižama ir lovos skalbiniai per naktį visiškai pakeitė spalvą, o spinta „pabėgo“ į kitą kambarį.

Dingo ir kontora, kurioje Lerin išdirbo 20 metų. Netrukus namuose materializavosi buvęs sužadėtinis, atstatydintas prieš pusmetį. Kur dingo dabartinis širdies draugas, nesugebėjo išsiaiškinti net privatus detektyvas.

Jos atlikti alkoholio ir narkotikų testai buvo neigiami, nieko neišaiškino psichiatro konsultacija.

Gydytojas viską aiškino patirtu stresu. Diagnozė Lerin netenkino ir paskatino ieškoti informacijos apie paralelinius pasaulius. Ji taip ir negrįžo į įprastą tikrovę.

„Deja vu“ (dežavu) priešingai

Daugeliui yra pažįstamas miglotas įvykių „pasikartojimo“ pojūtis ir „buitinės“ pranašystės. Yra ir šio fenomeno, vadinamo „deja vu“, antipodas - „jamais vu“ (žamėviu, niekada nematytas).

Jį patyrę žmonės netikėtai pradeda nebeatpažinti įprastų vietų, senų draugų ir nebeprisimena matytų filmų kadrų.

Reguliarūs „jamais vu“ yra psichikos sutrikimų požymis.

O pavieniai ir reti atminties sutrikimai pasitaiko ir sveikiems žmonėms.

Sapnų šaknys

Nepaisant gausybės tyrimų, sapnų atsiradimo priežastis ir dabar nėra iki galo aiški.

Remiantis visuotinai priimtu požiūriu į sapnus, smegenys viso labo apdoroja sukauptą per dieną informaciją ir ją paverčia vaizdais, nes tai yra tinkamiausias miegančiam protui formatas.

Antrasis aiškinimas - nervų sistema miegančiajam siunčia chaotiškus signalus, kurie ir virsta gražiais reginiais.

Pasak Z.Froido, miegodami gauname prieigą prie pasąmonės. Išsilaisvinusi iš sąmonės cenzūros, ji skuba mums pranešti apie nuslopintus seksualinius troškimus. Ketvirtąjį požiūrį pirmasis išsakė Karlas Jungas (Carl Jung). Sapno turinys - ne fantazija, o specifinis visaverčio gyvenimo tęsinys.

Sapnuose K.Jungas taip pat įžvelgė šifrą. Bet ne nuslopinto libido, o kolektyvinės pasąmonės. Praėjusio amžiaus viduryje psichologai prakalbo apie galimybę valdyti sapnus. Pasirodė atitinkamų metodinių priemonių.

Garsiausia iš jų - amerikiečio psichofiziologo Stiveno Laberžo (Stephen Laberge) tritomė instrukcija.

Ketvirtasis ir penktasis matavimai

Akimis matomi ilgis, aukštis ir plotis jau yra ištyrinėti skersai ir išilgai, ko nepasakysi apie kitus du matavimus, kurių nėra tradicinėje Euklido geometrijoje.

Mokslo bendruomenė dar neįsigilino į N.Lobačevskio ir A.Einšteino atrastojo erdvės ir laiko kontinuumo (erdvėlaikio), keturmatės koordinačių sistemos, subtilybes.

Bet jau pradėta kalbėti apie aukščiausią, penktą pagal eilę matavimą, prieinamą tik ekstrasensorinių talentų turėtojams. Jis prieinamas ir tiems, kurie plečia sąmonės ribas dvasinėmis praktikomis.

Atmetus rašytojų fantastų hipotezes, apie neakivaizdžias visatos koordinates beveik nieko nežinoma.

Spėjama, kad būtent iš ten į mūsų trimatę erdvę patenka antgamtinės būtybės.

Pasiklydęs tarp dviejų Europų

1952 m. Tokijo oro uoste pasirodė keistas keleivis. Sprendžiant iš vizų ir muitinės antspaudų pase, pastaruosius penkerius metus jis ne kartą skraidė į Japoniją. Bet grafoje „šalis“ buvo įrašytas kažkoks Tauredas. Dokumento savininkas tvirtino, kad jo tėvynė - Europos valstybė su tūkstantmete istorija. „Ateivis“ pateikė vairuotojo pažymėjimą ir bankų išrašus, gautus toje pačioje paslaptingoje šalyje.

Nustebęs ne mažiau už muitininkus, Tauredo pilietis nakčiai apsistojo artimiausiame viešbutyje.

Ryte atvykę imigracijos tarnybos darbuotojai jo jau nerado. Pasak portjė, svečias net neišėjo iš numerio. Tokijo policija nerado jokio dingusio keliautojo pėdsako. Arba jis išlindo pro langą 15 aukšte, arba sugebėjo persikelti atgal į Tauredą.

Paranormalus aktyvumas

„Atgiję“ baldai, neaiškios kilmės triukšmas, ore pakibę permatomi siluetai nuotraukose... Tai vyksta ne tik kine.

Pavyzdžiui, daugybė mistinių įvykių vyksta Londono metro. 1994 m. uždarytoje Oldvičo stotyje drąsūs anglai organizuoja vakarėlius, kuria filmus ir nuolatos mato bėgiais vaikščiojančią moters figūrą.

Metro Britų muziejaus rajone šeimininkauja senovės Egipto princesės mumija. Į „Covent Garden“ stotį nuo 1950 m. užsuka dendis, apsirengęs pagal XIX a. pabaigos madą ir tiesiog išnykstantis akyse, kai kas nors į jį atkreipia dėmesį.

Materialistai numoja ranka į abejotinus faktus, kontaktus su dvasiomis laikydami haliucinacijomis, miražais ir atviru melu.

Bet kodėl žmonija nuo amžių susiduria su pasakomis apie vaiduoklius? Galbūt mistinė mirusiųjų karalystė - viena iš alternatyvių tikrovių?

Dviejų plyšių eksperimento permąstymas

Hovardas Vaismanas (Howard Wisemann) yra įsitikinęs, kad šviesos prigimties dvilypumas - paralelinių pasaulių susilietimo rezultatas.

Australų mokslininko hipotezė susieja H.Evereto daugybinių pasaulių teoriją su Tomo Jungo (Thomas Young) bandymu.

Šviesos bangų teorijos tėvas 1803 m. paskelbė ataskaitą apie garsųjį dviejų plyšių eksperimentą. T.Jungas laboratorijoje pastatė projekcinį ekraną, o priešais jį - tankų ekraną-širmą su dviem lygiagrečiais plyšiais. Paskui į plyšius buvo nukreipta šviesa.

Dėl banginio šviesos pobūdžio užpakaliniame ekrane atsirado šviesesnės ir tamsesnės juostos, praėjusios tiesiai pro plyšius. Kita šviesos srauto dalis atrodė kaip elementariųjų dalelių sankaupa ant širmos.

„Kiekvieną pasaulį riboja klasikinės fizikos dėsniai. Vadinasi, be jų susikirtimo kvantiniai reiškiniai būtų tiesiog neįmanomi“, - tvirtina H.Vaismanas.

Didysis hadronų greitintuvas

Multivisata - ne šiaip teorinis modelis. Tokią išvadą daro prancūzų astrofizikas Oreljenas Baro (Aurelien Barrau), stebėdamas Didžiojo hadronų greitintuvo darbą. Tiksliau - jame esančių protonų ir jonų sąveiką. Sunkiųjų dalelių susidūrimai baigdavosi rezultatais, nesuderinamais su paprastais fizikos dėsniais.

O.Baro, kaip ir H.Vaismanas, šį prieštaringumą traktavo kaip paralelinių pasaulių susidūrimo pasekmę.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“