Paauglys bando svaigintis. Ką daryti?

Atsisėdus atsiremia į sieną, o kas klasėje vyksta – jos nedomina. Net muzikos pamokoje su mokytoja nebesiginčija, pamurkso, ir tiek. Viena mokytoja pabandė kalbinti – akys stiklinės, burnoje sunkiai veliasi žodžiai… Alkoholio kvapo nėra.

Mergaitė prisipažino išgėrusi vaistų „nuo miego“. Iškviesta mama gūžčiojo pečiais, nieko įtartino nepastebėjusi, kasdien į mokyklą išleidžianti.

Po kelerių metų mergina dėkojo mokytojams, kad tąsyk į ją atkreipė dėmesį. Nežinia, kiek būtų įklimpusi.

Kvaišalus vartoja vis jaunesni

Pasak visuomenės sveikatos specialistų, vartojančiųjų kvaišalus amžius vis jaunėja. 

Jau ne kartą esame rašę apie Ankstyvosios intervencijos programą, skirtą rizikingos elgsenos jaunuoliams (14-21 metų), kurie eksperimentuoja ar nereguliariai vartoja psichoaktyviąsias medžiagas (išskyrus tabaką), bet nėra nuo jų priklausomi. Ją antrus metus siūlo Visuomenės sveikatos biuro specialistai.

Visuomenės sveikatos biuro visuomenės sveikatos stiprinimo skyriaus specialistė Renata Jadlauskienė  vardija, kas paskatina vaikus vartoti svaiginančias medžiagas.

Rizikos veiksniai įvairūs: psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas šeimoje, silpni socialiniai įgūdžiai, mokymosi nesėkmės ar bendraamžių spaudimas. O teigiama socialinė aplinka, kurioje vaikas auga, mokosi, leidžia laiką su bendraamžiais, gali apsaugoti nuo bandymų vartoti psichoaktyviąsias medžiagas.

Tačiau svarbu suprasti, kad į kvaišalų liūną įklimpsta ne tik socialiai pažeidžiamų šeimų vaikai. Gal kaip tik priešingai. Su šia bėda neretai susiduria ir vadinamosios prestižinės šeimos.

R. Jadlauskienė teigia, kad pagrindiniai rizikos faktoriai, lemiantys vaiko psichoaktyvių medžiagų pasirinkimą – tai jaunuolio draugai ir aplinka. Paauglystė tiek tėvams, tiek pačiam paaugliui – tikras išbandymų metas. Vaikai greitai keičiasi ir tėvai ima jausti, jog jie nebėra tokie artimi, kokie buvo.

Šiuo sudėtingu laikotarpiu, paauglys pasineria į savo identiteto paieškas, jo tikslas – atrasti savo vietą sociume. Ši situacija sudėtinga, nes pasikeitęs elgesys (nuotaikos svyravimas, privatumo troškimas, nenoras įsitraukti į šeimą) būdingas paauglystės laikotarpiu.

Tačiau vertėtų būti atidiems, jeigu jaunuolis atsiriboja nuo šeimos, nebenori skirti tėvams laiko, jam nebeįdomios tradicijos ir šventės, pradėjo nesisekti mokslai, laisvalaikis kardinaliai pasikeitė, taip pat jaunuolis pasidarė perdėtai irzlus, piktas ir viskuo nepatenkintas – tai požymiai, kad paauglys galimai vartoja psichoaktyviąsias medžiagas.

Pastebima, kad tarp paauglių, kurie pradėjo vartoti psichoaktyviąsias medžiagas, linksmumas matuojamas išgerto alkoholio kiekiu ar pavartojus kitą narkotiką, o drąsa – galiojančios tvarkos sudrumstimu ar minimaliai pažeidus įstatymą. Jaunuoliai puikiai supranta, kad psichoaktyvių medžiagų vartojimas nėra legalus, todėl įvairiausiais būdais tai bando slėpti.

Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo etapai

Remdamasi Pasaulinės sveikatos organizacijos tyrimais, R. Jadlauskienė teigia, kad psichoaktyviosios medžiagos gali sukelti psichologinę ir fizinę priklausomybę, sutrikdomas ne tik žmogaus elgesys, bet ir psichinė būsena. Tėvams būtina žinoti, kokie yra psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo etapai, kad laiku pastebėtų problemą:

1. Nereguliarus eksperimentavimas – kai jaunuolis ieško naujų malonių pojūčių.

2. Nereguliarus pramoginis vartojimas su draugais – kai jaunuolis siekia patirti bendrumo ir malonumo jausmą. Paaugliui gali prasidėti sunkumai mokykloje, pamokų praleidinėjimai, bėgimas iš namų ir apsinuodijimas.

3. Individualus situacinis, kelis kartus per savaitę vartojimas – kai paauglys nori pagerinti savijautą, nuotaiką, sumažinti įtampą. Jaunuoliui daugėja problemų mokykloje ir namuose, pasireiškia nuotaikų pokyčiai, gali apsinuodyti.

4. Intensyvus (probleminis) kasdienis vartojimas – kai jaunuolis siekia pagerinti savijautą, sumažinti įtampą. Paauglys atsiskiria nuo šeimos, nepaiso higienos, pradeda vagiliauti, suserga psichinėmis ligomis.

5. Intensyvus priverstinis (priklausomybė) vartojimas – paauglys siekia palaikyti normalią savijautą. Jaunuolis įklimpsta į nusikalstamą veiklą, ima prekiauti kvaišalais, atsiranda įvairūs psichiniai sutrikimai: noras ar bandymas nusižudyti, emocinis išsekimas ir pan.

Tėvai per vėlai pastebi arba neigia problemą

Deja, didelė dalis tėvų laiku neatpažįsta problemos. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas 2020 m. vykdė tėvų apklausą, kurioje dalyvavo 18 tūkst. tėvų, auginančių mokyklinio amžiaus vaikus (1-12 klasių).

Tyrimo rezultatai atskleidė kai kurias problemas. 8 proc. tėvų nuo pokalbių su vaikais apie psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo keliamą pavojų sulaiko informacijos trūkumas, tėvams neramu, kad vaikai žino daugiau ir jie pritrūks argumentų. 11 proc. tėvų bijo sužadinti vaikų susidomėjimą psichoaktyviosiomis medžiagomis.

Klaidinga manyti, kad vaikas bus apsaugotas nuo problemų, susijusių su psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu, jei apie tai neturės jokios informacijos arba vadovausis aplinkoje „susigraibytomis žiniomis“. Užaugintas „šiltnamio“ sąlygomis vaikas gali susidurti su dar didesnėmis problemomis, nes neturės žinių ir įgūdžių, kaip jas spręsti.

Tik 55 proc. tėvų mano, kad jų vaidmuo reikšmingas vaikų sprendimui vartoti (ar nevartoti) psichoaktyviąsias medžiagas, 88 proc. tėvų sutinka, kad svarbus vaidmuo tenka bendraamžiams, 34 proc. tėvų reikšmingu laiko žiniasklaidos vaidmenį, o 28 proc. – mokyklos.

Net 90,58 proc. alkoholį vartojančių tėvų yra vartoję alkoholį prie savo vaikų, o 30 proc. alkoholį vartojančių tėvų niekuomet nesislepia nuo vaikų, kai vartoja. 73,5 proc. rūkančių tėvų yra rūkę savo vaikų akivaizdoje ir net 29 proc. rūkančių tėvų niekuomet nesislepia nuo vaikų, kai rūko.

Dažniausiai vaikas renkasi gyvenimo būdą ir tam tikrus sprendimus perimdamas tėvų elgesio modelį. Alkoholį vartojančius, rūkančius suaugusiuosius matantys vaikai gali pradėti vartoti būdami jaunesnio amžiaus, o tai gali lemti dažnesnį vartojimą ateityje. Šiuo metu vis dar trūksta tyrimų apie elektroninių cigarečių ir naujoviškų bedūmių tabako gaminių ilgalaikį poveikį sveikatai. O šis svaiginimosi būdas tampa labai madingas.

Daugumos apklaustų tėvų požiūriu, jie pakankamai kalbasi su vaikais apie psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo keliamus pavojus (95 proc.), šeimoje nustatytos aiškios taisyklės, numatančios, kaip elgiamasi jas sulaužius (66 proc.), palaikomas artimas ryšys su vaikais, jie išklausomi (74 proc.) Deja, pagal kitus statistinius duomenis, tėvai Lietuvoje vidutiniškai vaikui skiria septynias minutes per dieną. Sveikatos specialistai, psichologai ir vaiko teisių gynėjai pastebi, kad nemaža dalis tėvų, sužinoję, kad vaikas svaiginasi, ima gintis, neigti, prieštarauti.

Ženklai, kurių nevalia nepastebėti

R. Jadlauskienė atkreipia dėmesį, kokie požymiai gali išduoti, kad vaikas pradėjo vartoti ar jau vartoja kvaišalus.

* Problemos mokykloje – pamokų praleidinėjimas be pateisinamos priežasties, staigus nebesidomėjimas mokyklos veikla, rezultatų kritimas ir pan.

* Fizinės sveikatos problemos – energijos ir motyvacijos stoka bet kokiai veiklai, svorio kritimas ar priaugimas, paraudusios akys ir pan.

* Nesirūpinimas savo išvaizda ir drabužiais.

* Elgesio pokyčiai – perdėtas draudimas šeimos nariams įeiti į paauglio kambarį, slapstymas ar melavimas, kur išeina ir su kuo susitinka, drastiškai keičiasi elgesys ir santykiai su šeimos nariais bei draugais.

* Finansinė situacija – pinigų prašymai, reikalavimai be jokio pagrįsto paaiškinimo arba staigus jų atsiradimas, gali prasidėti vagystės iš šeimos narių ar net daiktų dingimas iš namų.

Be to, specialistė pateikia gaires, pagal kurias galima pastebėti vartojamos psichoaktyvios medžiagos poveikį.

Rekomendacijos tėvams

Remdamasi mokslininkų ir medikų duomenimis, sveikatos biuro specialistė R. Jadlauskienė pataria tėvams, kaip apsaugoti savo vaikus nuo galimų vilionių išbandyti vienokių ar kitokių kvaišalų.

1. Išklausykime vieni kitus. Pirmas žingsnis norint padėti vaikams sveikai ir saugiai augti – juos išklausyti. Tėvai turi būti geri klausytojai, kad vaikas galėtų išsipasakoti apie savo problemas, apie kitų paauglių patiriamą spaudimą. Palaikykime vaiką už pastangas tam priešintis.

2. Teigiamas pavyzdys. Vaiko nuostatos ir vertybės formuojamos šeimoje. Visur ir visada rodykite savo vaikams gerą pavyzdį. Vaikams svarbus jūsų elgesys, jie stebi, ką jūs sakote ir ką darote.

Todėl pagalvokite, ar jūsų namuose vaikų akivaizdoje rūkoma, o gal vartojamas alkoholis? Tėvai turi prisiminti, kad jų pačių alkoholio vartojimas vaikams matant, turi įtakos jo norui eksperimentuoti psichoaktyviosiomis medžiagomis. Jeigu vaikui nuo mažens susidarys įspūdis, kad alkoholis – neatsiejama švenčių dalis, o išgėrinėjimai savaitgaliais ir per atostogas – atsipalaidavimo būdas, tikėtina, kad šis vaizdas jaunuolį pastūmės pabandyti.

Reikia prisiminti, kuo anksčiau vaikas pradės vartoti alkoholį, tuo didesnė tikimybės, kad jis išbandys ir narkotines medžiagas.

3. Nuoširdus bendravimas. Bendrauti reikia visada, ne tik tada, kai kyla įtarimų dėl vartojimo. Vaikams, kurie iš tėvų sužino apie psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo keliamus pavojus, kyla mažesnė tikimybė ateityje jas vartoti. Jeigu atsitiko taip, kad vaikas galimai vartoja kvaišalus, tėvai turi pasiruošti pokalbiui, suplanuoti tinkamą laiką, pagalvoti, ką ir kaip klausti, kokie gali būti atsakymo variantai bei nuspręsti, kokia bus jų pozicija.

4. Stiprus tarpusavio ryšys. Stiprus ir tvirtas ryšys tarp vaikų ir tėvų – ne tik sumažins paauglystėje kilusias problemas, bet ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo riziką. Tėvai turi domėtis, bendrauti ir stebėti vaikus, kad laiku būtų užkirstas kelias kvaišalų vartojimui.