Oleg Torsunov: "Krizė - vertingiausias laikas žmogui"

Krizė visada yra išbandymas. Sunku pasakyti, ar tai gerai, ar blogai. Vieniems išbandymas sulaužo gyvenimą, kitus užgrūdina. Vieni krizės metu tampa benamiais, kiti iš krizės prasigyvena, dar kitiems tiesiog pasidaro sunkiau.

Viskas priklauso nuo to, kaip žmogus nusiteikęs toliau gyventi. Viena yra absoliučiai aišku: idėja laikyti materialų gyvenimą savo egzistencijos pagrindu yra pasmerkta. Ji niekada nieko gero neatnešdavo.

Vedų įstatymas sako: kuo daugiau žmogus turi godumo - o tai yra lengvo gyvenimo troškimas - tuo jo gyvenimas pasidaro sunkesnis.

Maskvoje, Arbate, aš kiekvieną dieną matau kokių keturiasdešimties metų vyrą, prašantį išmaldos. Jis buvo Afganistane, matyt, patyrė traumą. Akivaizdu, kad galėtų dirbti ir užsidirbti, bet panoro lengvo gyvenimo. O gavo labai sunkų. Stovėti šaltyje po 7-8 valandas ir prašyti išmaldos - tai ištvertų ne kiekvienas. Žinoma, tai kraštutinis pavyzdys, bet dažnai susiduriu su panašiais dalykais.

Skaičiau paskaitas Donecke, kai ten buvo krizė - šachtininkai negaudavo atlyginimų, bet vis tiek lįsdavo į šachtas, o ten juos kartais užversdavo. Kai klausdavau, kodėl jie ten eina, atsakydavo: "O kur mes galime eiti? Mes galime tik anglį kasti".

Aš nemanau, kad žmogus gali tik anglį kasti, ir kad jam daugiau nėra ko veikti. Nemanau, kad darbas žmogaus gyvenime svarbiausia, taip pat nemanau, kad žmogus turi mesti darbą ir prašyti išmaldos.

Kaip teisingai elgtis kritinėje situacijoje?

Pirmiausiai turime suprasti, kad pasaulis neišaustas iš pinigų ir finansinių santykių, dėl kurių dabar žmonės tiesiog pamišę. Šis pasaulis išaustas iš aukščiausios valios, iš teisingumo įstatymo. O krizė yra pats vertingiausias laikas žmogui, nes tuo metu jis mokosi gyventi. Kai viskas daugmaž normalu, žmogus nesimoko, jis tiesiog gyvena ir iš to proceso gauna malonumo.

Kai prasideda krizė (ar finansinė, visuotinė ar asmeninė), vieni pradeda vaikščioti į bažnyčią, kiti dirba su savimi - žodžiu, žmonės ima galvoti, kaip toliau gyventi. Būtent tos pastangos rasti atsakymą ir yra vertingiausios, nes jos gali pakeisti žmogaus likimą ir padaryti jį laimingą.

Turime suprasti, kad pinigai negali būti svarbiausia gyvenime.

O darbas, pareiga išmaitinti šeimą?

Gyvūnai laksto ir ieško maisto išgyventi, bet žmogus neturi gyventi taip pat. Jis negali susikoncentruoti tik į tai, kaip išmaitinti šeimą ir galiausiai gauti kokį nors malonumą, pavyzdžiui, kartą per metus nuskristi į Kanarus. Tai nėra gyvenimo tikslas ir neatneša laimės.

Mes įpratę manyti, kad laimė - tai intervalas tarp kančių, lyg mėnuo atostogų po alinančio metų darbo. Bet tai ne laimė, o tik kančios nebuvimas.

Laimė yra kas kita. Tai žmogaus vidinė būsena, kuri nepriklauso nuo to, dirba jis ar nedirba, serga ar ne, paliko jį giminės ar ne. Laimė yra kažkur viduje, šiltuose santykiuose su Dievu ir žmonėmis, ir tie šilti santykiai nepriklauso nuo to, kiek tu turi pinigų ir kokia tavo visuomeninė padėtis.

Kas iš tų santykių, jei žmogus lieka be pajamų?

Nuostabiausia yra tai - jei vienas iš penkių gerų draugų liko be darbo, tie kiti keturi jo bėdoje nepaliks. Ir tai reiškia, kad žmogus nėra prarastas, ir jo gyvenimas - ne šiaip sau. Štai tokie žmonių tarpusavio santykiai yra labai vertingi, jie dažniausiai atsiranda krizės sąlygomis. Tokius santykius buvo galima matyti pokario laikotarpiu.

Norite pasakyti, kad krizės metu, kai žmogus išmetamas iš įprasto inertiško rato, jis įgyja galimybę?

Taip būna. Bet būna ir atvirkščiai. Kai žmogus dirbo mėgstamą darbą, bet jį atleido. Tačiau, jei tave atleidžia iš darbo, reikia suvokti, kad šiame pasaulyje egzistuoja tam tikri dėsniai, kad gyvenime yra kai kas svarbesnio ir vertingesnio.

Paradoksalu, bet tokiose kritinėse situacijose žmogus iš tiesų gali tapti laimingas. Jei jis ras vietą, kur su juo kitaip elgsis, kur nebus svarbu, kiek jis uždirba ir kokia jo padėtis, jis gali atrasti laimę.

Gyventi galima protu ir širdimi. Kuris gyvena protu, viską finansiškai apskaičiuoja, visur tikisi pelno, jis pasirenka darbą, kur visi bendrauja iš pelno pozicijų, jo tokie draugai, tokia šeima ir tokie vaikai, tarpusavyje kuriantys finansinius santykius, ir taip žmogus praleidžia visą gyvenimą neturėdamas su niekuo normalių santykių.

Kitas gyvena širdimi: tiki Dievu, draugais, tiki, kad ir krizės metu jis nebus išmestas, o jei jį atstums, vadinasi, ne tie žmonės šalia buvo, ir jis ras tuos, kurie jo neatsums.

Krizės metu vieni žmonės, kurie tikėjo finansiniais santykiais, gali prarasti tikėjimą, o tie, kurie tikėjo dvasiniais - dar labiau susiburs.

Visi išmintingi žmonės krizės metais ieško gerų draugų, galimybių augti dvasiškai ir gyventi šalia tų, kuriais galima pasitikėti.

Vakar mano pažįstama pasakė: žinai, aš mėgstu pozityviai mąstyti, bet kai man pasako, kad atlyginimą sumažino dvigubai, o krūvį padidino irgi dvigubai, o man reikia sumokėti kreditą, pamaitinti šeimą... Kaip tuomet su širdies pozicija?

Jei nepatinka širdies pozicija, imkimės logikos.

Kaip toliau gyventi jūsų draugei? Yra du variantai: arba nusišauti arba dirbti. Jei dirbti, tai vėl yra keli variantai. Pirmas - dirbti, niurnėti, piktintis ir užsidirbi sau infarktą. Antras - dirbti, įsivaryti depresiją ir prarasti sutuoktinį, nes kam reikalingas depresyvus žmogus. Taigi logiškai lieka vienintelis normalus variantas - pozityviai mąstyti ir tęsti darbą.

Bet bėda ta, kad žmogus negali pozityviai mąstyti, kai jam nuolat į užpakalį bado su adatėle. Dėl to ir egzistuoja toks supratimas: yra išorinis gyvenimas, kuriame kartais jaučiamės laimingi, ir vidinis - didžiausia vertybė.

Žmogus turi mokytis linkėti visiems laimės, atleisti, ir kai ši vidinė jėga tampa tokia didelė, kai išorinėje situacijos jo nelaužo, jis lieka laimingas bet kurioje situacijoje.

Žmonės - kaip lemputės: viena šviečia ryškiai, gali dangstyti nors su pagalve, - vis tiek šviesa prasiskverbs; o kita - blanki, užtenka popieriaus lapeliu uždengti, ir šviesos nebėra.

Taip ir žmonės: vienam reikia labai pakenkti, kad jis užgestų ar prigestų, o kitam pakanka atlyginimą sumažinti, ir jo gyvenimas žlunga.