Nuo plepių reikia išmokti gintis.

Žodžiai liejasi lyg srauni upė, ir negalima nė įsiterpti. Kaip išsisukti iš tokios padėties?

Aptarė ir vaiko dantukus

Kokiame nors vakarėlyje jus gali priblokšti nesibaigiantis žodžių srautas.

Naujos pažįstamos užtenka paklausti vieno paprasto dalyko: "O kur jūs dirbate?"

"Man sunkoka atsakyti į šį klausimą, nes, matote, aš dažnai keičiu darbą. Nesugebu ilgiau ištverti vienoje vietoje", - tokia būtų atsakymo pradžia.

Paskui ta moteris ims pasakoti apie pirmąjį darbą, kurį nutraukė vaiko gimimas, paskui apie vaiką, kuris pirmaisiais gyvenimo metais dažnai sirgdavo, o kalantis dantukams neleisdavo nė sumerkti akių, apie kraustymąsi į kitą miestą ir pasikeitusius pomėgius, apie bjaurius kaimynus ir nuostabų viršininką, kuris artimiau susipažinus nebuvo toks nuostabus...

Liko tik atsukti nugarą

O paskui, tiesą sakant, jūs jau nebegirdėsite, ką ji sako.

Jūsų kojos įaugs į grindis, taurėje seniai neliks nė lašo vyno.

Rodysite draugei ženklus, kad išvaduotų jus iš šios moters, tačiau ji nepasižymės nuovokumu. Sielos gilumoje melsitės stebuklo. Deja, jis neįvyks.

Galiausiai negalėdama ilgiau kentėti, atsiprašysite ir nueisite. Galbūt ta moteris pasijus įžeista, bet kaip puiku bus vėl atsidurti laisvėje!

Pirma užkankintų monologu

Moteris, kuriai uždavėte tą nelemtą klausimą, aišku, yra plepė, tauškalė, niektauza - žodžiu, siaubūnė. O atrodė tokia nekalta, iš pirmo žvilgsnio netgi visai maloni.

Kiekvienai, ko gero, yra tekę papulti į tokią ar panašią situaciją.

Žmonių, kurie trata lyg prisukti ir lengvai peršoka nuo vienos temos prie kitos, galima sutikti visur: tarp artimųjų, pažįstamų ir nepažįstamų.

Plepiai gali būti puikūs žmonės, kurie nepagailėtų paskutinių marškinių, bet prieš juos atiduodami užkankintų nesiliaujančiu monologu.

Gerai būtų, jei tauškaliai turėtų kokį nors ženklą, įspėjantį kitus, jog jų pernelyg ilgas liežuvis.

Jie myli tik save

Psichologai teigia, kad plepumas nėra kokia nors liga.

Kiekvienas gali laikinai nejausti, kada derėtų užsičiaupti. Dėl to "kalta" įtampa, bendravimo stoka ar džiugus entuziazmas, šiek tiek pakurstytas svaigiaisiais gėrimais.

Plepiai gali būti savimi besižavintys narcizai, kuriems niekada neateis į galvą, jog šalia stovintis botanikas gali turėti pastabų jų "paskaitai" apie sodininkystę.

Kiti tauškaliai - tai vieniši atsiskyrėliai, kurie retai turi progą išsikalbėti.

Dar lieka iš prigimties nervingi niektauzos. Kalbėdami jie atsikrato įtampos ir įsivaizduoja esą padėties šeimininkai.

Dėl šių ar kitų priežasčių užkietėję plepiai rūpinasi tik savimi ir būna linkę iki begalybės tęsti pokalbį, užuot pagalvoję apie kitus. Būdami akli bet kokiems klausytojo siunčiamiems signalams, jie nesiliaudami pasakoja tai, kas paprastai domina tiktai juos pačius.

Sočiai ir plepių vyrų

Paprastai plepėmis laikomos moterys, bet visai ne jos kelia didžiausią pavojų.

Moterys kalbesnės namie, o viešumoje dominuoja vyrai.

Prisiminkite, kiek sykių žiovavote iš nuobodulio, kai koks nors vyriškis mėgindavo sužavėti jus išmintimi.

Vyrai dažnai mėgsta demonstruoti savo žinias.

Kai pradeda pasakoti apie automobilius, jų privalumus ir trūkumus, moterys galvoja tik apie tai, kad greičiau jie nutiltų.

Turbūt jie mano taip sužavėsią moteris?

Mokslininkai nustatė, kad vienas iš būdų įrodyti savo pranašumą prieš kitus žmones - neleisti jiems išsižioti. Niekas mūsų neapsaugos nuo plepių, reikia gintis patiems.