Noriu tik kad viskas išaiškėtų

Man labai suprantamas tavo skausmas. Tu - jo motina. Tu jį užauginai, matinai savo pienu, jautei jo galvelės prisilietimą prie krūties, kuri lotyniškai ir vadinasi "mama". Aš to nepatyriau.

Aš beveik visada žiūriu laidą "Atleisk". Beveik - todėl, kad kartais neįstengiu pažiūrėt iki galo. Vienoje iš tų laidų moteris, kuriai atnešė puokštę gėlių, niekaip negalėjo atspėti, nuo ko ji. Išminėjo visą giminę, ir tik paskutinį ištarė savo sūnaus vardą. Ji nebuvo jo maitinusi krūtimi.

Aš neturiu giminių Lietuvoj. Lyg ir turiu mamą Amerikoj... Bet jos sūnus, išeitų, man ne brolis... Kas man gali visa tai paaiškinti, mama? Kodėl tu nenori su manimi susitikti? Juk mano amžius jau nebejaunas, tavo - juo labiau, o tai reiškia, kad progos gali ir nebelikti.

Aš bandžiau ką nors sužinoti apie savo vaikystę, apie tave. Šiek tiek išgirdau ir apie savo tėvą. Paskutinįsyk jūs mane aplankėte, kai man buvo pustrečio mėnesio. Sako, atvažiavai sutvarkyti piniginių reikalų su mano būsimaisiais globėjais. Prieš išeidamas iš tų namų, kur aš likau, tėvas paėmė mane ant rankų, pabučiavo ir apsiverkė. O tu jį paraginai paskubėti, esą, dar atvažiuosite... Juk tu žinojai, kad matai mane paskutinį kartą. Mano tėvas bent atsisveikino. Jūs abu tuoj pat išvažiavote iš Lietuvos, tu - su savo tėvais, jis - su savo šeima. Jis gi turėjo šeimą.

Kai ateina tavo laiškas, aš labai jaudinuosi. Juk tai tavo rašysena, tavo ranka. .. Bet aš negaliu paliesti tavęs, pažiūrėti į tave. Tu nė sykio nepasidomėjai mano šeima, mano vaikais. Aš irgi turiu du sūnus, kurie yra tavo anūkai. Ar tu visiškai abejinga, ar baudi save atimdama iš savęs teisę į mus? Tu daug kartų manęs klausei, ar išties tau atleidau. Tikėk, aš nepykstu. Aš - ne teisėjas. Nenoriu, kad kankintumeis. Noriu tik kad viskas išaiškėtų. Atvažiuok, mama. Aš labai tavęs laukiu.

Tavo sūnus Martynas