Vaikui reikia, kad jam būtų paaiškinta, kas vyksta ir kodėl, kad jo pykčiui, liūdesiui, protestui būtų laiko ir vietos. Deja, ne visada suaugusieji skiria tam pakankamai dėmesio, ypač jei vaikas atrodo tylus ar "ramiai, protingai reaguojantis". Atidėtas pyktis vėliau ima reikštis destruktyviu elgesiu.
"Viena auginu vienuolikos metų dukrą. Prasidėjo problemos. Nebesimoko, praleidinėja pamokas. Niekaip nesuprantu, kas vyksta. Atrodo, kalbamės, ji pažada: "Mamyte, viskas bus gerai", bet r vėl ką nors iškrečia, atrodo, lyg tyčia mane erzintų. Kartais pati sau galvoju, kad jai trūksta tėvo, vyriško balso namuose. Deja... Jos tėvas mus paliko, kai mergaitė buvo antroje klasėje. Tai buvo lyg smūgis iš pasalų. Nenoriu nė prisiminti to košmaro... Tik dėl dukros pajėgiau atsistoti ant kojų. Ji labai mane palaikė, nors dar vaikas. O dabar su ja neberandu kalbos. Gal galėtumėte patarti, ką daryti?"
Rašote apie sunkumus ir skaudulius, susijusius su dukros elgesiu ir išgyventomis skyrybomis. Tai, kuo dalijatės, gali būti svarbu ne vien jums, bet ir kitiems žmonėms, turintiems panašių sunkumų. Tokių žmonių tikrai yra daug, jūs nesate vieniša.
Pasistengsiu išdėstyti svarbiausias mintis, kurios galėtų būti lyg gairės ieškant atsakymų į Jums rūpimus klausimus.
Savo laiške rašote apie dvi svarbias temas - problemišką dukros elgesį ir prieš trejus ar ketverius metus įvykusias skyrybas. Man atrodo, kad šias dvi temas minite greta neatsitiktinai, kad jos gali būti stipriai susijusios ne tik jūsų pasąmonėje, ir vienos nagrinėjimas gali duoti sprendimo raktą kitai.
Grįžkime prie to, kas vyko prieš keletą metų. Jus sukrėtė netikėtas, kaip pati rašote, pasalūniškas vyro išėjimas. Tokios netikėtos permainos gali sukelti didžiulę jausmų sumaištį - pyktį, baimę, kaltę, liūdesį. Šiuose jausmuose nėra lengva susigaudyti, o dar sunkiau juos tinkamai išreikšti.
Kokiais veiksmais Jūs reagavote? Sustingote ir negalėjote nė prakalbėti? Gal tyliai verkėte ir kaltinote save ar garsiai raudojote, skundėtės aplinkiniams, ieškojote paramos sau? Kiek laiko jums prireikė, kol galėjote priimti nemalonią tikrovę ir joje gyventi? Ko gero, poros metų ar dar daugiau.
O kaip reagavo jūsų dukra? Jai tėvo išėjimas irgi buvo nelauktas. Matyt, ji mylėjo jį, buvo prisirišusi. Kaip ji išgyveno, ką jautė? Jūs rašote, kad dukra jus labai stipriai palaikė. Ką tai reiškia?
Ar gali būti, kad jūsų dukra nesąmoningai prisiėmė "suaugusios" vaidmenį, o jos jausmai liko neišreikšti?
Jei dukra galėjo išgyventi tik dalį tų jausmų, kuriuos jautėte jūs, tai jau būtų pakankamai daug, tačiau įtikima, kad jos išgyvenimai buvo dar intensyvesni, nes jai su tėvo išėjimu griuvo pasaulis, kuris egzistavo kaip savaime suprantamas nuo jos gimimo.
Manau, kad ji natūraliai pyko ir ant tėvo, ir ant Jūsų, tik negalėjo to parodyti.
Be abejo, skyrybos yra krizė tiek vaikui, tiek suaugusiam. Ko reikia vaikui? Kad su juo būtų kalbama, kad jam būtų paaiškinta, kas vyksta ir kodėl, kad jo pykčiui, liūdesiui, protestui būtų laiko ir vietos.
Deja, ne visada suaugusieji skiria tam pakankamai dėmesio, ypač jei vaikas atrodo tylus ar "ramiai, protingai reaguojantis".
Išorinė ramybė dažniausiai reiškia, kad vaikai problemos sprendimą atideda, kartais net keleriems metams.
Mūsų pasąmonėje nėra įprasto laiko matavimo, todėl ten jausmai nedūlyja ir neblėsta. Atidėtas pyktis vėliau ima reikštis destruktyviu elgesiu.
Prie to, kas buvo atidėta, tenka ir reikia grįžti. Reikia kalbėtis su dukra ne vien apie jos mokymąsi ir mokyklą. Gali būti, kad kai ką jums, kaip mamai, bus net sunku girdėti. Jeigu taip atsitiktų, nereikėtų vengti ir psichoterapeuto pagalbos.
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą