Depresija - žinia, siunčiama aplinkiniams, pirmiausiai - artimiesiems

Depresijos kamuojamam žmogui nepakanka vien artimųjų užuojautos.

Labiausiai jam reikia supratimo, nes užuojauta be supratimo atrodo apsimestinė.

Tačiau artimieji šioje situacijoje jaučiasi bejėgiai būtent dėl to, kad nesupranta, kas vyksta.

Kas tai?

Vidinė realybė neegzistuoja pati sau.

Lygiai kaip ir jausmai negali kilti iš niekur.

Visas žmogaus vidinis pasaulis egzistuoja ne tik dėl savęs paties, bet ir tam, kad būtų išreikštas išoriniam pasauliui - bendraujant su aplinkiniais, pirmiausiai - su artimaisiais, kuriuos mylime arba kuriuos norėtume mylėti.

Žmogus negali gyventi izoliuotas, tai visiems žinoma, tačiau ne tik todėl, kad jaučia poreikį bendrauti, bet ir todėl, kad jaučia poreikį mylėti ir būti mylimas.

Kad ir kokia forma šis poreikis pasireikštų, tai yra emocinio žmogaus gyvenimo pagrindas, be kurio jis - tik ląstelių konglomeratas, atliekantis vartojimo ir išskyrimo funkcijas.

Depresyvią žmogaus būseną, o tiksliau - depresyvų elgesį, reiktų laikyti nepatenkinto meilės poreikio išraiška.

Psichoanalitikas Šandoras Rado depresiją pavadino "meilės šauksmu". Nebyliu meilės šauksmu.

Jeigu santykiai su artimaisiais panėši į vaikystės santykius - kai motina negalėjo arba nemokėjo vaikui parodyti savo meilės (galbūt dėl to kalta jos pačios motina arba motinos motina, o gal skurdas, liga ar kitos priežastys), - tariamas artimųjų abejingumas kamuojamam depresijos žmogui tampa dar skausmingesnis.

Žmogaus, kamuojamo depresijos, tragedija, yra ta, kad jis nesugeba išreikšti žodžiais savo meilės poreikio. Jis ir pats nežino, koks didelis yra šis poreikis.

Iš kur tai?

Polinkis į depresiją susijęs su tėvų, o ypač motinos, meilės deficitu vaikystėje. Kai vaikas auga jausdamas chronišką meilės deficitą, jam tenka prisitaikyti, kad išgyventų tokioje situacijoje.

Šis prisitaikymas reiškia, kad atsiranda tam tikri psichologiniai saugikliai, pirmiausiai - neigimas. Vaikui tenka neigti savo poreikį būti mylimam.

Kadangi meilės nėra - vadinasi, man jos ir nereikia. Toks reagavimo būdas giliai įleidžia šaknis.

Psichologinės savigynos mechanizmas veikiai nesąmoningai. Tokio disonanso pasekmė - baisi praraja tarp depresija sergančio žmogaus ir jo artimųjų. Juk šis žmogus nežino savo būsenos priežasties; jis jaučia kažką, kas aplinkiniams atrodo perdėta, išgalvota ir netgi nesvarbu (ar neegzsistuojama). Tačiau šie išgyvenimai yra JO ir jie - tikri.

Žmogus, kamuojamas depresijos, nežino, kodėl kamuojasi, ir vardija paviršutiniškas priežastis. O jo artimieji, neįstengiantys jo suprasti ir jam padėti, galų gale ima jo šalintis.

Ir kenčiantysis vietoje meilės gauna glicino, vitaminų ir antidepresantų, o gal įninka į alkoholį ar narkotikus.

Kur tai veda?

Antidepresantai, alkoholis ir narkotikai priveda prie priklausomybės ir tik pablogina padėtį. Jeigu žmogui padeda antidepresantai, jis visiems (ir pats sau) tampa ligoniu.

Jeigu padeda alkoholis ir narkotikai, - ligoniu ir "blogu".

Tuomet visi jį ima gydyti ir mokyti - ir vietoje meilės jis galų gale vis tiek gauna trankvilizatorių ir narkologo patarimų.

O artimieji, laikydami tai gydymu, perkelia visą atsakomybę nuo savęs ant gydytojo.

Depresijos kankinamam žmogui tai tampa vienintele meilės ir globos, kurios jam taip reikia iš artimųjų, forma.

Narkologas arba psichiatras jam tampa motina, kuri juo rūpinasi, o vadinasi, - myli, o trankvilizatoriai, vitaminai ir glicinas - jos pienu.

Gydytojas tampa surogatine motina, o artimieji turi sau pasiteisinimą, kodėl jo vengia.

Taip susidaro uždaras surogatinių santykių ratas, iš kurio, regis, nėra išėjimo...

Parengė Vilma