Mūsų iliuzijų karikatūros

* Ar gali moteris pati parodyti iniciatyvą ir susipažinti su jai patikusiu vyru, ar reikia laukti, kol jis atkreips dėmesį?

* Kokiomis temomis galima kalbėti per pirmąjį pasimatymą? Pavyzdžiui, ar gali moteris sakyti, kad ji turi rimtų ketinimų arba klausinėti apie jo asmeninį gyvenimą?

* Ar kvietimą į restoraną galima traktuoti kaip kvietimą į lovą?

* Iš ko galima spręsti, kad šitas vyras - ne tau skirtas?

* Ar galima susipažinti su vedusiais vyrais?

* Ar verta dėl jo keisti savo gyvenimą (atseit visą dieną sėdėti namie ir laukti jo skambučio)?

* Ką daryti, jeigu jis sako, kad myli, bet vesti nenori?

* Ar galima atskleisti savo amžių?

* Ar galima vyrui sakyti, kad laikaisi dietos, nes jautiesi labai stora?

* Ar geriau vyrui pasakoti apie save, ar klausinėti jį?

Po kiekvienu tokiu klausimu slypi kai kas įdomaus. Pavyzdžiui, iš karto krenta į akis, kad dauguma "lemtingų" klausimų susiję su leidimu (įdomu kieno?). Ir dažnai - su leidimu kalbėti. Žinoma, tylėti ir mirksėti - nei šis, nei tas. O prasižiosi - gali leptelėti ką nors ne taip. Miela redakcija, padėkite!

Ką gi reikėjo padaryti toms mergaitėms, kad jos visiškai prarastų sugebėjimą bendrauti su priešinga lytimi? Ir kodėl jų santykiai su vyru nė nekvepia džiaugsmu, malonumu, įdomumu? Vien tik baimė suklysti.

Atrodo, kad merginos nuolat laiko bendravimo su vyru egzaminą. O tie jų pokalbininkai - kaži kokie skurdūs, silpni, neįdomūs... Kodėl gi "mieloms skaitytojoms" nešauna į galvą, kad jos gali norėti ir ieškoti skirtingų dalykų? Žurnalų puslapiuose sklando moteris, neturinti nei biografijos, nei jausmų, nei amžiaus, nei savivertės. Kaip koks pripučiamas žaislas - ir nebūtinai iš sekso reikmenų parduotuvės: ji gali būti rekvizitas ir viešbutyje, ir virtuvėje, ir biure. Kaip sakoma, už ką nupirko - už tai ir atidirbs.

Lėlių pasaulis

Žurnalai ir televizijos programos yra tokie, kokie ir turi būti: kokius perkame. Ne jų kūrėjų reikia klausti, kodėl jie būtent tokie. Klausti reikia tų, kurie tai žiūri ir skaito. Mus traukia šis dailiai supakuotas lėlių pasaulis.

Mes manome, kad žiūrime į tai ironiškai, iš nepavojingo nuotolio. Ar tikrai?

Ar tikrai šis rožinis kremas nepavojingas tavo savivertei ir orumui, neeksploatuoja tavo silpnybių, nebruka tau seno galingo mito apie moters kvailumą ir parazitavimą?

Už kokių virvučių tampoma?

Pardavimo vadybos seminaruose mokoma subtiliai manipuliuoti žmogiškosiomis silpnybėmis: "Jūs parduodate ne prekę, - sakoma, - jūs parduodate poreikio, troškimo, svajonės įgyvendinimą."

Kokie mūsų poreikia reikalauja "blizgaus saldėsio"? O, jų tikrai nemažai...

Poreikis kalbėtis

Moterims reikia, kad su jomis kalbėtųsi. Ne veltui dauguma žurnalų į jas kreipiasi familiariai - kaip į senas geras drauges. Joms reikia paramos - moteriškos, specifinės, nesmerkiančios dejonių dėl lūžtančių nagų ar glembančios odos. "Man viskas apie tave įdomu ir svarbu. Nagi sykiu atsipalaiduokime ir pasvajokime... Aš galiu tave linksminti, suteikti tau pramogą, guosti... Aš visada su tavimi. Tik nepamiršk manęs užsiprenumeruoti."

Kaip manote, iš ko jos norėtų tai išgirsti ir niekada neišgirs?

Poreikis keistis

Moterys jaučia poreikį atsinaujinti, "pradėti naują gyvenimą", pakeisti išvaizdą, garderobą, įpročius. Juk nė viena nėra savimi visiškai patenkinta. O rimtų permainų baimė - tokia didelė...

Kas kita - nagų lako spalvos pakeitimas, kurį sufleruoja, o tiksliau - leižia žurnalas. Šitaip ir permainų poreikis pasotinamas, ir avis sveika.

Kai kurių moterų gyvenimas toks monotoniškas (tiesą pasakius,tokią monotoniją tik moterys ir gali ištverti), kad poreikis "pakeisti kailį" tampa nepakeliamas. "Tai įmanoma, - šnabžda sirenos, - tik nusipirk!" Ir dar nusipirk, ir dar...

Reikšmingumo poreikis

Sankcijos poreikis

Savimi nepasitikinčiam žmogui reikia sankcijos. "Nešiok tai, nevalgyk to, daryk taip." Juo labiau kad šiuos standartus kuria "aukštesnis" nei eilinių skaitytojų "lygis", o tai sukuria tam tikrą saugumo faktorių: taip daro teisingi, madingi, klasiški.

Gerovės poreikis

Žurnalai patenkina moters poreikį pajusti bent jau gerovės iliuziją. Užsimiršti, iki alpulio užsižiūrėti į ryškų, nuostabų pasaulį... Kaip benamis vaikas žiūri į prabangiame name šviečiančią Kalėdų eglutę. Realybėje - ateities baimė, nerealizuoti sugebėjimai, vienatvė be šeimos ir vienatvė šeimoje, o ten - "sezono aromatas" ir asmeninės "dalykinių moterų" dramos su gera pabaiga. Žurnaluose viskas visada baigiasi gerai. Piktieji kojų plaukeliai nugalėti, tu kontroliuoji savo svorį, stresą ir gyvenimą.

Salotų grožis

Žurnalai gudriai naudojasi skaitytojų troškimu kompensuoti grožio trūkumą, kurį dauguma patiriame realiame gyvenime. Todėl maistas blizgiame puslapyje visada bus skanesnis nei namie ant stalo. Nei tokių salotų, nei tokių nepriekaištingų lūpų, nei tokių besiplaikstančių šalikų gyvenime nebūna. Bet mes vis tiek jų norime. Dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių ilgųjų reisų vairuotojas prisilipdo prie stiklo Klaudiją Šifer.

Esama ir paprastesnių poreikių - "būti ne prastesnei", identifikuotis su moters nugalėtojos (seksuali, elegantiška, turtinga ir visada gaunanti tai, ko siekia!) įvaizdžiu.

Kodėl fėja Pelenei davė tokią griežtą instrukciją - grįžti iki vidurnakčio? Nejau negalėjo leisti pasilinksminti iki paryčių, pamiršus sunkią realybę? Todėl, kad netgi pasakoje, kad viskas baigtųsi gerai, reikia jausti saiką ir likti pačiai savimi.

Iliuzijos yra nuostabios, kai jos gyvena ten, kur ir dera, - sapnuose, svajonėse, "muilo operose"... ir žurnaluose.

Ir nereikia ant jų pykti. Blizgūs žurnalai nieko neišgalvoja - jie tik eksploatuoja mūsų iliuzijas, baimes ir troškimus, susijusius su giliai paslėptu nepasitikėjimu savo protu, širdimi ir kūnu. Jie dėl to nekalti: tuose kreivuose veidrodžiuose matome savo pačių karikatūras.

Jekaterina Michailova, psichologė

Parengė Vilma Skiotienė

Jekaterina Michailova