Moterys turi pačios patikėti, kad virtuvė nėra jų gimtoji vieta

Paskelbtas Europos Lyčių lygybės indeksas rodo, kad Lietuva – vienintele ES valstybė, nuo 2005 m. nepadariusi jokio progreso moterų ir vyrų lygybės srityje. Atvirkščiai – per šiuos metus Lietuva nukrito 0,3 taško. Šiame indekse Lietuva surinko 55,5 taškus iš 100 ir atsidūrė 23 vietoje ES – esame šešti nuo pabaigos. Mūsų rezultatas yra beveik 12 taškų žemesnis nei ES vidurkis.

„O tai ką mes darėme, kad situacija pagerėtų? Kaip mes stengėmės ją pataisyti? Ar mums šie duomenys buvo verti dėmesio iki šiol? Kalbu apie valstybę, Vyriausybę, Seimą, tuos žmones, kurie formuoja politiką tam tikrais visuomenei reikšmingais klausimais. Mano manymu, mes nedarėme nieko, kad situacija pagerėtų“, – į klausimą, kodėl Lietuva – vienintelė ES valstybė, nuo 2005 m. nepadariusi jokio progreso moterų ir vyrų lygybės srityje, atsako D. Paulauskas.

Anot jo, lyčių lygybės politika Lietuvoje palikta savieigai, tai – „sritis pastumdėlė“ kitų sričių kontekste. D. Paulauskas teigia, kad ši sritis politinėje arenoje neturi nei aiškaus veido, nei lyderių, o apie tai vis dar vengiama kalbėti. Tarnybos specialistas išskiria, kad visuomenėje kalbos apie lyčių lygybę garsėja, kad visuomeniniame lygyje vyksta didesni pokyčiai nei politiniame.

D. Paulausko teigimu, Lietuvoje trūksta lyderystės ir vizijos – nors turime institucinę lyčių lygybės santvarką, pavyzdžiui, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje veikia Lygių galimybių moterų ir vyrų lygybės skyrius, šioje srityje nėra idėjų ir sprendimo būdų, todėl nėra ir jokių veiksmų.

Siūlo svarstyti kvotų įvedimą

Viena ryškiausių Lietuvos problemų, kurią atskleidė minėtas indeksas – nepakankamos moterų galios aspektas, ypač ekonominėje erdvėje. Pavyzdžiui, sako D. Paulauskas, turėtume kalbėti apie didžiausias įmones ir jų valdybas, nes ten moterų pakankamai mažai. Kaip vieną problemos sprendimo būdų Tarnybos specialistas išskiria specifines kvotas.

„Mes nekalbame apie kvotas tarp gaisrininkų ar statybininkų – kalbame apie didžiausias įmones, vadybinį lygį ir kvotas ten“, – akcentuoja D. Paulauskas.

Pasak Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vyresniojo patarėjo, darbo užmokesčio atotrūkis tarp vyrų ir moterų Lietuvoje nemažas – apie 13 proc. Tokia situacija sukuria labai skaudžias socialines pasekmes – vėliau moterys senatvėje skursta, kadangi mažiau uždirbo ir gauna mažesnę pensiją, kalba D. Paulauskas.

Anot jo, būtų galima skaidrinti darbo užmokesčio sistemą, kad žmonės žinotų, kiek tam tikroje įmonėje vidutiniškai uždirba moterys ir vyrai. Tokia sistema, tikina Tarnybos specialistas, padidintų derėjimosi galią, kadangi paprastai darbo pokalbio metu moterys prašo mažesnio atlyginimo.

„Reikia kalbėti apie sistemiškesnes priemones. Galbūt reikia susitarimo tarp verslo ir valstybės, nes verslas paprastai yra ta sritis, kurioje atlyginimų atotrūkis tarp vyrų ir moterų didžiausias. Ten labai sunku įvesti skaidrumo, tačiau būtų logiška priminti apie Darbo kodekso nuostatas, kurios įpareigoja už vienodą darbą mokėti vienodą atlyginimą. <...> Nereikia išradinėti dviračio – reikėtų pažiūrėti ir į kitų šalių pavyzdį“, – svarsto specialistas.

Lyčių stereotipai – ir vadovėliuose

Kaip sako D. Paulauskas, turėtume atkreipti dėmesį į tai, kas paskatintų moteris save įsivaizduoti platesniame socialiniame vaidmenyje ir visuomenėje. Jis pabrėžia, kad galime kalbėti apie draugiškesnes ir lankstesnes darbo vietas įmonėse, pavyzdžiui, yra tokių įmonių, kurios suteikia galimybę darbuotojams atsivesti savo vaikus ir palikti juos vaiko kambaryje, kitos įmonės leidžia darbuotojams dirbti nuotoliniu būdu ir taip derinti asmeninį gyvenimą bei darbą.

D. Paulauskas kalba, kad mintis, jog užėmus aukštesnes pareigas nukentės šeima, kai kurias moteris atbaido nuo tokio siekio, kadangi rūpestis šeima ir darbu atrodo nesuderinami dalykai.

„Jei mūsų darbo rinka būtų tokia, kuri leidžia suderinti darbą ir rūpestį šeima, tuos sprendimus būtų lengviau daryti, aukštose pozicijose pamatytume daugiau moterų. Būnant aukštose pozicijose privalai paaukoti kažkiek asmeninio gyvenimo, turi labiau atsidėti karjeros planams. Jei sistema reaguoja nelanksčiai, labai sunku siekti karjeros“, – apgailestauja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vyresnysis patarėjas.

Anot D. Paulausko, norint keisti stereotipus, būtina politikų iniciatyva ir sprendimai. Jis tvirtina, kad pradėti keisti nuostatas reikėtų jau mokykloje. Pavyzdžiui, peržiūrėti vadovėlius, kadangi atlikus tyrimą ir naujausiuose vadovėliuose rasta labai daug stereotipų lyčių atžvilgiu.

Virtuvė – ne gimtoji moters vieta

Klinikinė psichologė, Lietuvos psichologų sąjungos narė E. Adakauskienė pastebi, kad moterų atstovių valdžios institucijose yra gerokai mažiau, nors išsilavinusių, protingų ir dirbančių moterų turime visose srityse. Psichologės teigimu, tokia situacija gali būti susijusi su tuo, kad didžiausią kasdienį namų ruošos krūvį po darbo valandų neša moterys.

„Ką tai reiškia? Po visos darbo dienos moterys 4 kartus dažniau ruoš vakarienę, tvarkys namus nei tą pačią darbo dieną atidirbę vyrai. Tos valandos, kurios galėtų būti skirtos poilsiui, knygai, naujienų analizei yra paskiriamos antram – namų – etatui. Dažnu atveju, kai namų ruoša pasiskirstoma, moterys neša psichinį to krūvį, tai yra, sudaro sąrašą, ką nupirkti, išvardina, ką reikia nuveikti namuose, kada tėvų susirinkimai ir panašiai. Toks krūvis ne ką mažiau išvargina, bet dažnai yra nematomas“, – apgailestauja E. Adakauskienė.

Psichologė svarsto, kad visų pirma moterys pačios sau turi leisti nedirbti antro darbo namuose ir sąmoningai atpažinti, kokį krūvį neša. Moterys taip pat turi patikėti, kad virtuvė nėra jų gimtoji vieta, vien dėl to, kad jos yra moterys, tvirtina E. Adakauskienė.

„Nors neretai norisi apkaltinti vyrus, neva jie mato namų ruošą kaip moters pareigą, dažnu atveju diskusijos ir pokalbiai ar porų terapija padeda partneriams suprasti, kad toks požiūris nėra sąžiningas“, – tikina psichologė.

Turi įdėti daugiau pastangų

E. Adakauskienė pastebi, kad didelis vaidmuo tenka kultūriniam spaudimui. Ji išskiria, kad nuo mažens vaikų žaislų skyriuose konstruktorius dažniau pastebime berniukų skyriuje, o virtuvėles – mergaičių, o ir televizijos reklamose tvarkančias namus ar gaminančias dažniausiai matysime moteris.

„Tyrimai rodo, kad net vaikų žaidimų aikštelėse mergaitėms sakome būti atsargioms, o berniukus drąsiname tose pačiose veiklose, kai jų kūno galimybės dar reikšmingai nesiskiria. Renkantis karjeros kryptį, merginoms dažniau siūloma svarstyti socialinės krypties studijas, vaikinams – tiksliųjų mokslų. Suaugusios moterys, neskubančios kurti šeimos ir daug dėmesio skiriančios karjerai, tampa „karjeristės“, nors vyrams neieškoma tokių epitetų“, – sako E. Adakauskienė.

Lietuvos psichologų sąjungos narė pabrėžia, kad vyrai jaučia didesnį kultūrinį spaudimą siekti karjeros ir išlaikyti šeimą, todėl rečiau suprantamas ir palaikomas jų noras atsitraukti nuo darbo ir pasiimti tėvystės atostogas.

Kalbėdama apie stereotipus, E. Adakauskienė akcentuoja, kad mergaitės dažniausiai identifikuojasi su mama, o berniukai – su tėčiais, tačiau kiekvienas vaikas stebi visą šeimą ir mokosi, ar yra vyriški ir moteriški darbai, ar vyrauja partnerystė, ar tėtis kepa blynus, ar laukia kol tuo pasirūpins po darbo grįžusi mama. Dėl to, sako psichologė, dažnai tą šeimos modelį, kuriame augome, ir pritaikome savo gyvenime.

Kaip sako E. Adakauskienė, siekdamos karjeros moterys paprastai turi įdėti daugiau pastangų nei vyrai: „Psichologo kabinete dažnai ne iš vienos moters išgirstu, kiek daug tiesioginio ir netiesioginio nuvertinimo susilaukia iš savo dėstytojų, kolegų ir viršininkų (vyrų ir moterų).

Mažų vaikų mamos, priešingai nei tų pačių vaikų tėčiai, beveik visada susilaukia klausimų, kas liko su vaiku, joms išėjus dirbti ar mokytis. Net ir darbo pokalbiuose moterims vis dar užduodami klausimai apie vaikų turėjimą ar jų planavimą, neretai pasirenkama neinvestuoti ar mažiau investuoti į moteris darbo vietoje. Tad jau net darbo pokalbyje moterys neretai turi pasipriešinti klausimams, kurių jų kolegos vyrai niekada neišgirsta“, – sako E. Adakauskienė.

Psichologė svarsto, kad kartais ir pačios moterys save sulaiko nuo karjeros siekimo, ragina kitas likti namuose su vaikais, neva darbas – vyro reikalas. E. Adakauskienės teigimu, žmonės dažnai griebiasi tradicinio gyvenimo saugojimo, nes kitaip jiems gyventi nesaugu. Ji kalba, kad tai gali būti noras apsaugoti kitą nuo paties patirto skausmo ar nusivylimo, tačiau kartais tokiu elgesiu norima apsaugoti save nuo savigraužos, kad gyvenimas, gyventas pagal šiuos standartus, nesuteikė tiek džiaugsmo ir liko daug neišpildytų erdvių.