Ar tikroji moters stiprybė - silpnumas

Išmintinga moteris nevaidina didvyrės - neslepia nuo vyro nuoskaudų ir netramdo ašarų.

"Aš nesu tokia kvaila, kad rodyčiau vyrui, kokia esu protinga", - šypsosi išmintinga moteris.

Valdingos visada pralaimi

Tai nereiškia, kad moteris turi nusižeminusi pasitraukti į vyro šešėlį. Tačiau jeigu ji kiekviename žingsnyje diktuoja sąlygas ir pabrėžia savo pranašumą, tai kerta šaką, ant kurios sėdi.

Pačios prasčiausios diplomatės šeimoje būna valdingos moterys. Jos mano, kad yra stiprios, protingos ir visada teisios. Bet kokiai progai pasitaikius, jos pabrėžia vyro silpnumą ir menkavertiškumą. Nenuostabu, kad būtent "kietuolės" dažniausiai tarpusavio santykiuose pasigenda emocijų, atvirumo ir romantikos.

Tiesa labai paprasta: jeigu vyras šalia moters jaučiasi esąs už ją prastesnis, jis ir nesielgs kaip lygiavertis partneris, toks, kokį savarankiška moteris nori matyti šalia savęs. Toks štai paradoksas.

Moteriška diplomatija

Taigi moteris turi leisti vyrui būti stipresniam už ją! Juk vyrai iš prigimties yra riteriai... Taip, jie ne tokie sentimentalūs ir nuolat pražiopso vedybų sukaktis, tačiau nereikia pamiršti, kuo iš esmės skiriamės.

Moterį gamta apdovanojo intuicija, jos pranašumas - gebėjimas jausti, nujausti ir atjausti. Vyrai tokios dovanos neturi.

Jų pagrindinė pažinimo ir įsitvirtinimo priemonė yra žinių kaupimas.

Ko reikia vyrui, kad jis manytų, jog jo išrinktoji - pati nuostabiausia pasaulyje? Kaskart tuo įsitikinti. Kaskart gauti patvirtinimą, jog jis - nepakeičiamas, kad jis yra siena, už kurios moteris jaučiasi saugi.

Ką daryti moteriai, jeigu taip nėra? Jeigu toji "siena" šalta, niurgzli, šiurkšti?.. Tik jokiu būdu neverkti tyliai į pagalvę. Ir nesiplūsti juodžiausiais žodžiais. Išsakyti savo nuoskaudą diplomatiškai.

* Jeigu jaučiatės įžeista, nesislėpkite po tariamo abejingumo arba linksmumo kauke.

* Išsakykite savo jausmus, tačiau nepiktai, geriausiai - pro ašaras. Parodykite vyrui nekaltą būtybę, kurią jis nepelnytai įskaudino.

* Kalbėkite aiškiai, ramiai ir trumpai. Nepersūdykite. Vyras yra racionalus padaras, jį vargina ilgi jausmų protrūkiai.

* Išsakiusi nuoskaudą, išeikite į kitą kambarį ir užsirakinkite. Laukite beldimo.

* Išklausykite atsiprašymą ir kilniaširdiškai atleiskite.

O jei nepasibels?

* Vaikščiokite po butą liūdnu veidu, geriausia - ašarotu, ir tyliai imkitės ruošos.

* Kai jis nušluostys jūsų ašaras, neatleiskite išsyk, sakykite, kad norite pabūti viena, ir vėl užsirakinkite.

* Laukite beldimo...

Kraštutiniu atveju

* Nesulaukusi jokio vyro atsako į jūsų priekaištą, išeikite iš namų - pas tėvus ar draugę.

* Laukite skambučio.

* Jeigu per parą laiko vyras jūsų nesurado, paskambinkite pati ir paaiškinkite, kad išėjote norėdama leisti jam ramiai apmąstyti, ką buvote pasakiusi. Aptarkite savo santykių problemas telefonu (kai vienas kito nematote - lengviau kalbėti).

* Kai pasakyta pakankamai, pasiūlykite susitikti "neutralioje aplinkoje", pvz., kavinėje.

* Sulaukusi atsiprašymo, santykių aiškinimąsi baikite. Pereikite prie malonių ateities planų.

Neverta rizikuoti

Kai kurie šeimos santykių specialistai moteriai, nepatenkintai sutuoktinio elgesiu, pataria "pavaišinti" jį nedidele pavydo doze: staiga pakeisti išvaizdą, paslaptingai kalbėti telefonu, dažniau išeiti pas drauges, dėtis linksmai ir nerūpestingai, žodžiu pažaisti katę ir pelę.

Tačiau tai gana rizikingas planas, priimtinas nebent pačioje vedybinio gyvenimo pradžioje, kai esate šimtu procentų tikra beprotiška vyro aistra jūsų atžvilgiu

. O kai aistros priblėsta ir vedybinis gyvenimas teka kasdiene vaga, problemas geriau spręsti nuoširdžiai, geranoriškai ir... diplomatiškai.

Iš užsienio spaudos