Mokykla neturi būti baubas

Visų pirma tas požiūris į mokyklą ateina iš šeimos. Kaip jis formuojamas? Dauguma tėvų sako, kad jie nenuteikinėja vaiko ir nesako, kad jam bus sunku, bet, ko gero, jie net nepajunta to. „Palauk, pradėsi eiti į mokyklą, reikės kasdien anksti keltis... nebus jokių filmukų žiūrėjimo... neturėsi laiko lakstyti iki nakties kieme...“ - nejučia išsprūstančios frazės. Ir vaikas tą mokyklą pradeda suvokti kaip kažkokį baubą, kuris iš jo atims laisvę, pramogas, draugus. Tad neretai tą pirmoko neigiamą nuostatą suformuoja pati šeima.

Kitas dalykas - vaikai jaučia tėvų nuotaikas. Mamos dažniausiai labai nerimauja pirmą kartą vaiką išleisdamos į mokyklą, ypač šiais laikais. Gal tai ir natūralu, nes mamos žino, kokia yra situacija mokyklose, tad kiekviena pergyvena, ar jos vaikas netaps kitų vaikų ar net pedagogų patyčių auka, ar jo neskriaus, ar jis sugebės prisitaikyti. Jos nerimauja, o tas nerimas persiduoda vaikui. Tada nerimauti pradeda ir vaikas.

Tad tėvai visų pirma turėtų paanalizuoti, kaip jie patys reaguoja, ką sako vaikui, kaip jį nuteikinėja mokyklai. Gal net pasikalbėti su psichologu apie tai, kas jiems kelia nerimą. Jei jie bijo, kad vaiko nenuskriaustų, gal reikėtų pakalbėti apie tai, dėl ko jų vaiką gali nuskriausti, nes tėvai juk jaučia, ko jų vaikui trūksta. Gal tereikia su vaiku šiek tiek padirbėti, kad jis įgautų drąsos, kad nebijotų savo nuomonės pasakyti, kad ateitų į klasę iškėlęs galvą, o ne bijodamas pasižiūrėti, kas vyksta aplinkui. Tėvai turėtų aiškinti vaikui, kad visada jį palaikys ir mylės, kad negražiai parašyta raidelė nėra gyvenimo tragedija, nes visko išmokstama.

Kitas dalykas - net ir tie, kurie rugsėjo 1-ąją eis į pirmą klasę, jau turi šiokios tokios patirties priešmokyklinėje grupėje, ir tas noras ar nenoras eiti į mokyklą smarkiai nuo jos priklauso. Daug kas priklauso nuo to, koks buvo vaiko santykis su priešmokykline pedagoge, nes būtent šie specialistai formuoja vaiko motyvaciją pirmai klasei. Jei santykis buvo geras, vaikas turėjo gerą patirtį, natūralu, kad jis eis į pirmą klasę noriai, tikėdamasis sulaukti to paties. Septynerių metų vaikas dar neturi pakankamai loginio mąstymo ir nesupranta, kad mokykloje bus kita mokytoja, sudėtingesni reikalavimai.

Tačiau jei priešmokyklinis pedagogas sakydavo: „Dabar mes čia žaidžiame, bet palaukite, rudenį jūs eisite į pirmą klasę o tada tai bus...“ Vaikų vaizduotės lakios, tad jie gali prisigalvoti, kad mokykloje tai jau bus labai baisu. Ir tokie vaikai mokyklos bijos.

Kaip vaikui seksis mokykloje, smarkiai priklauso ir nuo pradinių klasių mokytojo - būtent jis formuoja požiūrį į mokyklą ir mokslus, norą mokytis. Vaiko noras mokytis ir pedagogo noras mokyti tiesiogiai susiję. Jeigu pedagogas neprofesionalus, jeigu mokyti vaikus jam - vargas, jei jis nesugeba vaikų sudominti ir suprasti, natūralu, kad ir vaikas nenorės mokytis.

Dar viena problema - vis dar populiarus požiūris, kad vaikas privalo mokytis tik gerai ar labai gerai. Pas mus švietimo sistema vis dar paremta gąsdinimu, mokiniai visus 12 metų girdi: neišmoksi, neišlaikysi egzaminų, niekur neįstosi. Po to stebimės, kad vaikai nenori mokytis, depresuoja vos ne kas trečias. Nereikia vaikų gąsdinti - juos riekia raminti: viskas išmokstama, nepavyko šįkart - pavyks kitą kartą.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“