Mokykite vaiką tartis, o ne paklusti

Dažna mama skundžiasi, kad ikimokyklinukas reikalauja nuolatinio dėmesio ir ji daugiau nieko negali daryti, tik užsiimti su vaiku.

Pabandykite susitarti. Jūs triūsite virtuvėje, o vaikas sėdės čia pat prie stalo ir pieš.

Jeigu jis norės, kad pažiūrėtumėte į jo piešinį, neskubėkite viską mesti ir pulti prie mažojo - paprašykite šiek tiek palaukti.

Tik tokiu atveju laiką, kurį vaikas turi pakentėti, reikia apibrėžti: "štai išplausiu indus ir prieisiu". Toks bendravimas taip pat moko vaikus kompromisų.

Labai svarbu laikytis abipusių kompromisų sistemos, kai vaiką tenka nubausti. Čia principingumas mažiausiai reikalingas.

Keturmetis nenori pasidalyti šokoloduko su sesute.

Jis reikalauja, kad visas skanėstas būtų skirtas tik jam. Verkia, šaukia, trypia kojomis. Viena mama šioje situacijoje įtikinės sesutę nusileisti broliukui, kita - pasipiktinusi mažojo kaprizais, atvirkščiai - sakys, suvalgyk viską pati.

Pirmuoju atveju jūs paskatintumėte berniuko šykštumą ir egoizmą, antruoju - žiauriai jį traumuotumėte. Teisingiausia tokiu atveju būtų pasakyti: "Nemoki dalintis - nieko negausi".

Kai po keleto minučių, nudžiūvus ašaroms, mažylis prie jūsų prieis, padėkite jam: "Daugiau nebebūsi toks šykštus? Žinau, kad nebebūsi: tu gi geras.

Tau paprasčiausiai kažkas pasidarė. Reiktų nueiti ir atsiprašyti sesės". Bet tam mažylis tikriausiai nepasiruošęs.

Daugumai vaikų apskritai labai sunku garsiai atsiprašyti. Ir nereikia versti šito daryti.

Verčiau ir vėl padarykite nuolaidą: "Na, gerai. Kartu atsiprašykime. Sese, tavo broliui gėda, jis atsiprašo tavęs ir atiduoda tavo šokoladuko dalį." Šitaip sakydama ištieskite jiems po pusę šokoladuko.

Jeigu berniukas dabar jau be triukšmo ima savąją dalį, įtraukite į "auklėjamąjį procesą" dukrą. "Kadangi tavo broliukas toks šaunuolis, būk gera, duok jam dar mažytį gabalėlį".

O kai sugrįš iš darbo tėtis, papasakokite jam apie negirdėtą sūnaus dosnumą, apie tai, kokį žygdarbį jis šiandien padarė pasidalindamas šokoladuku.

Neverta rimtai supykti ant vaiko. Todėl, kad jis nėra jums lygus ir niekada nebus. Tėvai dažnai reaguoja į penkiamečio poelgį kaip į suaugusiojo: motina verkia, tėvas rūstauja.

Per 10-15 metų jie sukaupia tokį nuoskaudų ir pretenzijų kraitį, kad vaikas tampa amžinu tėvų skolininku. Tartum gyvenimą jam būtų ne padovanoję, o išdavę kreditan...

Parengė Vilma Klumbienė