Močiutės meilė: tiltas į mūsų ištakas

Auklėjimo procesas įdomus tuo, kad niekada absoliučiai tiksliai, visais 100 proc., negali numatyti, koks bus to ar kito auklėjamojo poveikio rezultatas.

Svarbiausia nepamiršti, kad pagrindinis auklėjimo tikslas - padėti vaikui tapti laimingam.

Mes tam turime visas reikalingas priemones: pakanka tiesiog mylėti vaiką ir priimti jį tokį, koks yra: nepakartojamas, ypatingas. O kai laimingas vaikas, - laimingi ir tėvai.

Močiučių būna įvairių, tačiau jos visada lieka vaiko tėvų mamos. Tos mamos, su kuriomis kiekvieną iš tėvų sieja sava istorija.

Tėtis ar mama su šiuo žmogumi pažįstami nuo gimimo, ir natūralu, kad per ilgą jų santykių laikotarpį susiklostė tam tikras vienas kito suvokimo stereotipas. O kitam iš tėvų tai mažai pažįstama asmenybė. Bet ir per trumpą laiką susiklosto tam tikri santykiai.

Tėvų ir senelių tarpusavio suvokimo stereotipai įspaudžia žymę ir į močiutės bei vaikaičių santykius.

Kad sukurtume konstruktyvius santykius aljanse tėvai - močiutė (seneliai), būtina patiems tėvams pajausti savo autonomiją, kad neiškiltų nauja struktūra: močiutė, tėvai, anūkai, - kurioje močiutė, auklėdama anūką, toliau auklėja ir jo tėvus.

Kuo pavojinga tokia struktūra?

Vaiko asmenybės ugdymo procese tėvai atlieka kontrolės, valios, cenzoriaus vaidmenį. Tik po kurio laiko šie procesai interiorizuojasi (kai išorinis tėvų poveikis pereina į vaiko vidinį, asmeninį, veiksmą). Ir štai močiutė iš ką tik aprašytos struktūros sukelia tam tikrų "trukdžių" asmenybės ugdymo procese.

Kai tėvų reikalavimai ir močiutės "auklėjimo linija" nesutampa, labiausiai kenčia vaikas.

Jis atsiduria nenormalioje dvigubų standartų situacijoje. Juo labiau kad šie standartai formuojami tokiame amžiuje, kai mažylis sąmoningai nekontroliuoja jų pasireiškimo, o tai reiškia - jie veiks pasąmonės lygiu.

Šioje situacijoje efektyviausias būdas būtų trečiojo asmens (geriausia - psichologo) dalyvavimas, kuris padėtų sumažinti močiutės nerimą ir padidintų tėvų autoritetą jos akyse, o patiems tėvams padėtų pamatyti teigiamus močiutės elgesio bruožus (prisiminkime, kad būtent ji išauklėjo jus arba žmogų, kurį jūs pamilote.)

Nuostabu, jeigu šalia vaiko yra močiutė ir senelis. Tačiau auklėti vaiką turi tėvai.

Perkelti tėvų pareigas ant kitų žmonių pečių - tai susikurti sau didelių problemų ateityje.

Tai ir vaiko nepaklusnumas, ir kova dėl tėvų autoriteto atgavimo, ir pasipriešinimas vaiko manipuliacijoms (jie puikiai perkanda žmogiškąsias silpnybes ir meistriškai jomis "groja").

Turėkime galvoje, kad skirtingų kartų atstovai turi savo požiūrį į vaikų auklėimą. Beveik visi auklėjimo būdai duoda teigiamų rezultatų, jeigu diegiami praktikoje nuosekliai.

Kai tėvai, norėdami turėti daugiau laisvo laiko arba užsiėmę kokiais nors darbais, "perduoda" savo atžalą seneliams, - jie įstumia vaiką į labai sudėtingą situaciją.

Septynių auklių efektas

Būtent ikimokykliniame amžiuje vaikų socializacija vyksta tuomet, kai vaikai stebi ir kopijuoja tėvų bei kitų jiems artimų žmonių elgesį.

Jeigu vaikas kaip estafetės lazdelė perduodamas iš rankų į rankas, tuomet perimtos elgesio formos neįsitvirtina.

Kad sumažintume "septynių auklių efektą", turime pasistengti naudotis kitų žmonių pagalba ne per dažnai.

Ruošdamiesi patikėti vaiką močiutės globai - keletui valandų ar dienų, - iš anksto susitarkite, kad ji paisytų jūsų esminių auklėjimo taisyklių.

O močiutėms vertėtų prisiminti, kad sprendimus, susijusius su vaiku, turėtų priimti tėvai. Todėl, kad tėvai yra atsakingi už vaiko likimą.

Tai jokiu būdu nereiškia, kad močiutės ir senelio vaidmuo vaiko gyvenime nereikšmingas. Po tėvų patys artimiausi ir brangiausi žmonės yra būtent seneliai.

Šaltinis: Ya-plus.

Parengė Vilma Skiotienė