Miegas, menas, religija ir technologijos - susiję su poreikiu svaigintis?

Anot N. Čepulio, vieni žmonės narkotikus vartoja, kad apsvaigtų ir pajustų malonumą, kiti – jausdami mirties trauką. „Paradoksas – natūralu yra ne tik gimti ir augti, bet ir senti, galiausiai mirti, kitaip sakant, pereiti į negyvą ir net neorganinę būklę“, – pastebi filosofas.

– Kas žmonijos istorijoje yra svaiginimasis?

– Neišvengiamybė. Gal tai šokiruoja, bet juk svaiginimasis glaudžiai susijęs su poilsiu. Tai – darbų nutraukimas, nejautros nuo dirgiklių (dažnai skaudžių) išgyvenimas, išėjimas iš įprastos aplinkos, įtempto mąstymo ir jo kontekstų sustabdymas, kad pabūtum vienas, atsipalaiduotum, pailsėtum, atgautum pusiausvyrą ir vėl grįžtum prie darbų. Gyvenime svarbu ir darbas, ir poilsis. Miegą (gr. hypnos) prilyginčiau pačiam natūraliausiam įmanomam apsvaigimui. Klausiate apie istoriją. Žmonės visada miegojo, ilsėjosi, svaigo. Galima ir daug siauriau žiūrėti į svaigulį. Kaip jį aktyvuojame savo pastangomis ir tai darome pasitelkę chemines medžiagas, narkotikus. Būtent ši asociacija pirmiausia kyla, išgirdus žodį „svaigintis“. Bet nebūtinai chemija. Juk tai gali būti ir tam tikra veiksmo technika, pavyzdžiui, sukimasis ant vienos kojos, kvėpavimo sustabdymas ir staigus gilus įkvėpimas, greitas kraujospūdžio kritimas (pabuvus pasilenkus ir greitai atsitiesus) ir pan. Ir taip buvo visur ir visada. Alkoholio, narkotinių medžiagų vartojimo, įvairios religinių ir maginių praktikų technikų paplitimas rodo, kad mes vargiai galėtume pasakyti, kad žmonės praeityje pradėjo svaigintis kuriais nors metais kurioje nors vietoje. Tai daugiau negu istorija. Kiek egzistuoja žmogus, tiek egzistuoja miegas, tiek egzistuoja vienoks ar kitoks būdas svaigintis, atsipalaiduoti, užsimiršti, nes egzistuoja įtampa, baimė, stresas ir nuovargis. Visada egzistavo vienoks ar kitoks būdas išeiti iš budraus režimo, kuris reikalauja dažnai sunkių pastangų ir darbo. Taigi svaiginimasis yra vienas iš poilsio būdų (ar kalbėtume apie natūralų miegą, ar ne visai natūralų būdą kaip tam tikrų farmacinių preparatų vartojimas). Esu matęs vaizdo įrašą, kaip, valgydami pernokusius vaisius, svaiginasi gyvūnai. Jie jaučia, kad tai leidžia pasiekti tam tikrą malonią būseną, todėl natūraliai to siekia. Juk visi patiriame įtampą ir nenumaldomai norime ją sumažinti. Manau, kad svaigintis (neįvedant vertybinio kriterijaus „gerai“ ir „blogai“) yra neišvengiama.

– Kas verčia svaigintis? Galbūt galima susiaurinti temą ir kalbėti apie nenatūralius būdus?

– Jei žmogus per parą, kurios vieną dalį sudaro miegas, kitą – budrioji būsena, nepatenkina poreikio atsigauti (t. y. išsimiegoti), nes, tarkim, patiria daug įtampos bendraudamas ar daug dirba ir darbas viršija jo galimybes, natūralu, kad jis jaučia, jog reikia pailsėti, „išsijungti“ kažkokiu kitokiu būdu. Jei žmogus turi pakankamai pinigų ir yra pakankamai protingas, jis gal gali rasti sau ir kitiems nekenksmingų ir tuo pačiu veiksmingų būdų. Jei jis viso to neturi ir elgiasi spontaniškai (kaip kartais elgiasi paaugliai), pajutęs didelį skausmą ar įtampą, jis vartoja bet ką, kas ne tik padeda „išsijungti“, bet ir žaloja organizmą, psichiką. Svaigintis skatina nuovargis, įtampa, baimės, frustracijos, neišsipildžiusios svajonės, praeities traumos, negalėjimas kažko pamiršti, kaltė. Vienu žodžiu – psichikoje susidaręs stiprus nemalonus krūvis, kurį vadiname įtampa. Ir jei miegas ar jau kultūriškai įsavinti būdai, tokie kaip žaidimai, menas, religija, žmogui nepadeda to padaryti arba jis nėra išmokytas pasinaudoti meno „narkoze“, žaidimų „narkoze“, tada jis ieško kitų, dažnai kenksmingų priemonių.

– Ką Jūs manote apie narkotikus?

– Žodis „narkotikai“ dažniausiai suprantamas kaip tam tikros natūralios ar sintetinės cheminės medžiagos. Kartais diskutuojama, ar įtraukti į šią grupę kavą, alkoholį ir nikotiną. Bet kuriuo atveju kalbama apie medžiagas, kurias žmogus vartoja. Bandyčiau pagilinti ir praplėsti narkotikų sąvoką – pirmiausia šį žodį susiečiau su bendrašakniais graikų kalbos žodžiais „narkozė“ ir „narcizas“. Gauname įdomią triadą „narcizas“, „narkotikai“ ir „narkozė“. Kas tarp jų bendra? Bendra tai, ką išreiškia graikiškas terminas „narkosis“ (nejautra). Medicininiais terminais šią sąvoką galėtume paaiškinti kaip periferinės arba net centrinės nervų sistemos išjungimą, nujautrinimą. Kaip su tuo susijusi narkozė, atrodo, klausimų nekyla. O kaip yra su narkotikais? Narkotikai (ar intraveniniai, ar tabletės, ar marihuana) yra tai, kas sukelia tam tikrą nejautros, atsipalaidavimo ir mažesnio reagavimo į išorės ar vidinius dirgiklius poveikį, būseną. Juk per dieną mes patiriame tiek įtampos, aplink tiek dirgiklių, kurie mus veikia fiziškai, veikia ir psichiškai. Narkotikas nujautrina. Šiuo atveju žodis „narkotikas“ vartojamas tiesiogine prasme. Narkotikas turėtų migdyti, suteikti palaimą nieko nejausti.

O ką čia veikia narcizas? Esame girdėję graikų mitą apie jaunuolį Narcizą, kuris, ilgai žiūrėdamas į savo atspindį vandenyje, galiausiai apsvaigo, įkrito į vandenį ir prigėrė. Požiūris į narcizą, kaip į žmogų, kuris tiesiog žavisi savo atvaizdu, žvelgdamas pro veidrodį į savo veidą, eiseną, kūną, yra gana paviršutiniškas. Tai daugiau nei žavesys ar įsimylėjimas į save. Tai labai gili ir stipri trauka, tendencija (ko gero, ne tik bendražmogiška, bet apskritai savita gyvybei) įeiti į tam tikrą uždarą ciklą, kai eliminuojamas kontaktas ir apykaita su išore. Kodėl kontakto ir išorės vengiama? Nes išorė – tai visų pirma pavojus, tai ir skausmo ir dirgiklių kupina terpė. Taigi tą giluminį poreikį atsiriboti nuo išorės dirgiklių ir išsako graikų mitas apie Narcizą, kuris, stebėdamas savo veidą vandens paviršiuje, įeina į tam tikrą maloniai saugų transą, narkotinę (narkozės) būseną. Na, saugumas čia reliatyvus. Nes yra ir kita biologijos pusė. Tai dauginimosi ir maisto poreikis. Todėl šis mitas baigiasi moralu: uždara sistema – tai pražūtis. Svaigulyje galima prigerti. Prigerti pristigus maisto, darbo ir santykio su kitais žmonėmis „oro“. Ir vis dėlto mitas nori parodyti ne tai, kad pavojinga tapti narcizu, o tai kad kiekvienas žmogus turi savo vidinį narcizą. Turi trauką, gal net instinktą, kuris mus skatina ne žavėtis savimi, o svaigti, miegoti, siekti palaimingos nejautros be kontakto su išore, be dirgiklių, be skausmo ir baimės. Narcizui išorinis pasaulis, gyvenimas ir gyvybė apskritai yra skausmas.

– Kokių minčių Jums kelia šių dienų visuomenės poreikis svaigintis, „išsijungti“?

– Norėčiau pastebėti, kad į mūsų siekį nusijautrinti įeina ne tik tam tikrų medžiagų vartojimas. Dabar galime dar labiau išplėsti šią savoką. Garsus praėjusio amžiaus, bet vis dar nepamirštas medijų teoretikas Marshallas McLuhanas pastebėjo, kad būtent tos pačios narcizinės traukos skatinami žmonės kūrė ir tebekuria technologijas. Anot jo, technologijos (pvz., tokia paprasta technologija, kaip ratas, kuris pratęsia pėdą, arba šaukštas, kuris pratęsia ranką, pirštus) yra žmogaus organų, juslių ar net tiesioginiai psichinių procesų tęsiniai. Bet jis pastebi vieną įdomų dalyką – tęsinys skirtas ne tik tam, kad pasiektum toliau ir išplėstum veiklos mastą. Ratu mes ne tik galime nukeliauti negu kojomis, bet ir apsaugoti kojas nuo skausmo ir nuovargio. Čia labiau tiktų šaukšto buitinės medijos pavyzdys. Šaukštas ne tik pratęsia pirštą, bet ir izoliuoja jį apsaugodamas, tarkim, nuo karšto viralo žalojančio poveikio. McLuhano žodžiais tariant, medija ne tik pratęsia organą, bet ir jį nujautrina ar net atrofuoja. Vystantis technologijoms, medijos pratęsia viena kitą, dažnai susilipindamos prieš tai dominavusios technologijos poveikį. Šių dienų to pavyzdys būtų televizija, nusilpninusi knygos ir fonetinio rašto poveikį. Čia būtų galima kalbėti apie televizijos narcizinį ir narkotinį poveikį. Atrofavimo ir narcizinio poveikio nederėtų iš karto vertinti neigimai. Nepamirškime – svaigimas ir izoliavimasis yra viena iš žmogaus ir gyvybės neišvengiamybių.

M. McLuhanas, būdamas technologijų ir komunikacinių medijų diagnostikas ir prognozuotojas, siekia apmąstyti visus šiuos reiškinius tam, kad būtų galima siekti pusiausvyros. Pusiausvyra siekia įsiterpti tarp technofobijos ir naivaus futuristinio technooptimizmo. Svarbu aptikti nematomą, šalutinį, šiuo atveju narcizinį medijų poveikį. Jei įrankiais naudojamės aklai, dirbame tam tikrą saviamputacinį darbą ir netgi imame kenkti savo psichikai ir organizmui. Naiviai tikėdami betarpiškumo įmanomybe ir galia, eliminuodami narko-techninį veiklos aspektą, vėl galime sau pakenkti, nes be „filtrų“, nusijautrinimo, galėjimo apsisaugoti nuo dirgiklių kyla griūties ir sadistinių santykių pavojus. Narciziškasis medijų elementas galėtų padėti kurti pusiausvyrą, vidinę žmogaus ir visuomeninę harmoniją.

Matome, kad sunku narciziškumą ir svaiginimąsi vertinti vienareikšmiškai. Tai nėra susiję tik su narkotikų, alkoholio, nikotino vartojimu. Tai mūsų žvilgsnį kreipia ir į kultūros reiškinius, ir religijos sveiką ar destruktyvų narcizinį poveikį, ir medijų apskritai problematiką. Moralinis vertinimas turėtų į visa tai atsižvelgi. Man atrodo, kad gėris slypi pusiausvyroje ir harmonijoje. Nors ne tik. Pusiausvyros siekis savo ruožtu taip pat gali būti kritiškai tikrinamas. Krikščionybė čia siūlo tokį kriterijų: siek tokios vidinės harmonijos, kad būtų gera ne tik tau, bet ir kitam. O gal net dar radikaliau – visų pirma siek Kito harmonijos, o tada tapsi jos vertas ir tu. Etiniai principai ir jų įsisąmoninimas reikalingi, norint išvengti išankstinių neapmąstytų nuostatų ir kategoriško požiūrio į narcizinį mūsų psichikos režimą, o kartu ir į svaigulio, ir į atsipalaidavimo reikmę.

– Kodėl taip paplitę sveikatai kenksmingi nusijautrinimo būdai? Galbūt čia galima kalbėti ir apie savinaiką?

– Kadangi esu nemažai bendravęs ir turėjęs artimų žmonių, kurie vartojo narkotikus, esu dalyvavęs keliose programose Lietuvoje ir užsienyje, kur vykdomos narkomanų reabilitacijos programos, taigi, kalbėdamas su tais žmonėmis ir pasiremdamas šiokia tokia savo patirtimi, supratau, kad vis dėlto svaigimas ir savinaika nėra tas pats. Jie dažnai susiję, dažnai tiesiog vertintojų yra painiojami, bet juos būtina skirti. Noras apsvaigti, atsipalaiduoti yra viena. Bet jei atsiranda savinaikos poreikis, tada prasideda savęs griovimas, tarkim, žmogus, vartojantis narkotikus, nori ne tik apsvaigti, bet ir greičiau tą apsvaigimą išplėsti iki to, kas yra didžiausio apsvaigimo tikslas, taškas – mirtis. Neretai tokiais atvejais labai ryškios sadomazochistinės tendencijos.

– Šis ėjimas mirties link yra sąmoningas pasirinkimas?

– Kartais sąmoningas pasirinkimas ir savižudybė, kartais pasąmoninė trauka. Kai žmogų kreipia libido, jis svaigsta dėl gyvybės suintensyvinimo, jis nori gyventi, patirti kuo daugiau malonumo ar tiesiog pailsėti, atsipalaiduoti nuo įtampų. Bet, jei žmogų užvaldo destruktyvi mirties trauka, tada jis narkotizuosis ne tiek tam, kad atsipalaiduotų, kiek siekdamas maksimalaus apsvaigimo iki mirties, tai yra amžinos nejautros „palaimos“. Beje, gali skambėti žiauriai, bet tai nėra visiškai nenatūralu. Mirtis glūdi pačioje gyvybės esmėje. Paradoksas – natūralu yra ne tik gimti ir augti, bet ir senti, galiausiai mirti, kitaip sakant, pereiti į negyvą ir net neorganinę būklę. Psichiatras ir psichoanalitikas Sigmundas Freudas daug yra tyrinėjęs ir aprašęs, tuomet, jo manymu, pamatinę psichikos seksualinę tendenciją libido, kurią vėliau jis ėmė vadinti graikišku vardu Eros. Eros išplečia libido sąvoką. Tai ne tik lytinis potraukis, bet apskritai gyvybės siekis plėstis, save pratęsti, dauginantis, maitinantis. Čia koncentruojasi didžiausias malonumo pojūtis ir potyris. Daugeliui S. Freudas asocijuojasi būtent su tokiu požiūriu į žmogų su jo giluminiais potraukiais ir poreikiais. Ir vis dėlto čia kažko trūksta. Apie visai kitokį žmogų S. Freudas prabyla savo brandaus amžiaus knygoje „Anapus malonumo principo“.

S. Freudas ilgainiui suprato, kad yra kažkas anapus malonumo, kažką anapus erotinio malonumo. Ir tai yra kita nemažiau gajus psichikos režimas, pasireiškiantis sadomazochistinėmis tendencijomis, kurį S. Freudas pavadino „mirties potraukiu“, o interpretatoriais kaip opoziciją Erosui tai pavadino graikišku žodžiu Thanatos (mirtis). Šis potraukis veikia paraleliai libidiniam. Negana to, S. Freudas sako, kad jis net gilesnis, archaiškesnis. Taigi, kai šis potraukis ima dominuoti, ima veikti savinaia (mazochizmas) ar destruktyvumas (sadizmas) apskritai. Tai reiškia, kad žmoguje įsijungia ir libidinį režimą nurungia archajinė gyvybės tendencija mirti. Savižudis akimirksniu ar lėčiau narkotikais siekia pagreitinti savo paskirtį, kuri bet kuriuo atveju jį ištiks. Jis bando pagreitinti mirtį. Čia irgi veikia malonumo principas, bet tai ne erotinis malonumas. Mes galime kalbėti apie erotinį malonumą, kuriantį malonumą, konstruojantį malonumą, gimdantį malonumą ir galime kalbėti apie savinaikos malonumą, mazochistinį malonumą, sadistinį malonumą, griovimo, žudymo, neapykantos, pagiežos malonumą. Žmogaus psichika labai kompleksiška ir komplikuota. Malonumą teikia ir narkozė, ir destruktyvumas, ir erotika. Jei vienas iš šių režimų užgniaužiamas arba eliminuojamas, jei vienas reiškiasi per intensyviai kito sąskaita, randasi disbalansas.

– Nemažai sociologų, psichologų kalba apie tai, kad šiuolaikiniame pasaulyje vyrauja mirties kultūra ir mirties kultas. Ką apie tai manote?

– Šiuo atveju, ko gero, omenyje turimos materialios gerovės šalys, Vakarų pasaulis – Amerika, Kanada, Vakarų Europa, Japonija. Pirmiausia man į galvą ateina štai kokia „mirties kultūra“ vadinama tendencija. Stipriai sureikšminus ir visokeriopai patenkinus erotinius poreikius (na, kad ir apstus skanus maistas kasdien), randasi sotumo, o ilgainiui persisotinimo jausmas. Ima silpti ir sunyksta erotinė trauka. Erotika apskritai rutinizuojasi. Tada atsipalaiduoja destruktyvusis elementas, kurį S. Freudas vadina mirties potraukiu. Atsipalaidavimas dar nereiškia įsisąmoninimo ar mirties baimės praradimo. Tai kas kita. Teisėtvarka, kultūra, religinės nuostatos draudžia agresiją. Thanatos ima veikti kaip savinaika, gyvybės pratęsimo poreikio sunykimas ar net vengimas, gimstamumo mažėjimas. Civilizuotų „kultūringų“ savinaikos formų yra daug: tai ir darboholizmas, ir ekstremalus arba labai alinantis sportas (adrenalinas?). Žinoma, čia pagalbon suskumba ir chemijos pramonė, ir farmacija. Turiu omeny trankvilizantus. Nors tai jau panašiau į narcizinį režimą. Be abejo, ir tyčinis savo kūno žalojimas, skausmo malonumas (filmas „Kovos klubas“). Jei suprantame, kad tai problema ir norime padėti sau ir kitiems, reikia išsiaiškinti, ar siekiama apsvaigti, atsipalaiduoti, ar nusvaigti, susinaikinti.

– Užsiminėte apie nežalingus svaiginimosi būdus. Kokie jie galėtų būti?

– Psichiką maloniai atpalaiduoja ir svaigina sportas, aktyvus gyvenimo būdas. Subtilesnį būdą atsipalaiduoti, apsvaigti teikia menas, ypač muzika. Man patinka apsvaigti, nėrus į kino pasaulį. Pažiūrėjęs gerą kino filmą, jaučiu mažiau streso. Problemos niekur nedingsta, bet galima prie jų sugrįžti pailsėjus, pažvelgti į jas kitu rakursu. Apsvaigimas padeda atsipalaiduoti nuo sukaustytos vienos perspektyvos. Atsipalaidavus galima ją keisti. Religija. Nesutikčiau, kad religijos paskirtis yra paguoda ir apsvaigimas, „opiumas“. Bet religijai yra svarbu ištraukti žmogų iš susikaustymo rutinoje, iš profaniško ciklo. Galima paminėti keletą tokių atpalaidavimo nuo profanybės priemonių. Katalikai turi adoraciją, stačiatikiai – trumpų maldų kartojimą, induistai – mantrą, budistai – beobjektinę meditaciją. Tik svarbu nesupainioti priemonės su tikslu. Be abejo, yra ir paprastesnių atsipalaidavimo būdų. Tiesiog sveikas gyvenimo būdas, fizinių poreikių patenkinimas be persisotinimo, reguliarus miegas (o, jei būtų įmanoma, trumpa „siesta“ po pietų!). Visa tai mažina įtampą arba neleidžia susidaryti per stipriai įtampai. Manau, kiekvienas čia turėtų rasti sau tinkamą „alchemiją“, kuri neneštų žalos kitam. Sunkioje būklėje, manau, bent jau laikina išeitis gali būti ir farmacijos preparatai. Pasinėrimas į gilią bendrystę su kitu žmogumi taip pat svaigina, mažina stresą, nepalieka vieno baimės įtampoje.

Apibendrindamas norėčiau pasakyti, kad kategoriškas ir baimingas požiūris į svaiginimąsi gali paslėpti išeitis, kai būtina pailsėti ir atsipalaiduoti. Baimė, kad visur slypi priklausomybė gali peraugti į baimę, kad apskritai visur slypi pavojai, o tai sukelia dar didesnį nepasitikėjimą ir įtampą. Manau, kad visų pirma derėtų be baimės ieškoti būdų ilsėtis. Kalbėdami apie pramogas, meną, religiją, turėtume pasitelkti daugiau fantazijos, vaizduotės ir laisvės, o ne apribojimus ir baimes. Žinoma, išlaikant principus, sveiką protą, o ypač pagarbą Kitam.