Meilės palaima ar bausmė?

Suaugusieji jau turi patirties, bet dar daug ko nežino. O yra ir tokių, kurie net „nežino, kad nežino“. Todėl mes niekada nesiliausime kalbėję apie meilę ir ieškoję, kaip sau atskleisti šio jausmo paslaptį.

Kiekvienas meilę suprantame savaip, galime ją apibrėžti labai skirtingai ir visi, ko gero, būsime teisūs. Tačiau būdami tokie skirtingi ne visada suprantame kito žmogaus jausmų raišką ir todėl klystame. Neretai tikimės to, ko kitas žmogus mums duoti negali, nes paprasčiausiai neturi. Tuomet nusiviliame ir imame kaltinti. O argi realu iš raišo žmogaus tikėtis gerų bėgimo rezultatų arba iš sotaus – kad jis suprastų alkaną?

Gegužės–birželio numerio straipsnyje „Keturi baimės veidai“ jau rašėme, kad žmogaus gyvenimui įtaką daro keturios pagrindinės baimės, kurios būdingos visiems žmonėms. Vienos iš baimių įsivyravimas lemia keturis asmenybės struktūrinius tipus, kuriuos psichoanalitikas Fritzas Riemannas apibūdino neurozių teorijos sąvokomis: šizoidija, depresija, įkyriųjų būsenų neurozė ir isterija.

Šiuo atveju minėti terminai neturi nieko bendra su psichikos sutrikimais. Tačiau jeigu žmogaus asmenybės struktūra gan ryški ir vienpusiška, jo patiriami psichologiniai sunkumai ir problemos ilgainiui gali lemti ir vienos iš minėtų neurozių atsiradimą.
Šįkart noriu kalbėti apie tai, kaip atskiros baimės įsivyravimas atsispindi žmogaus sampratoje apie meilę, kaip veikia jo elgesį su mylimuoju, kokios asmeninės savybės gali žlugdyti arba, atvirkščiai, puoselėti dviejų žmonių meilę.

Artumo baimė, arba pabėgimas nuo altoriaus

Šizoidinio asmenybės tipo žmonės labiausiai bijo atsiduoti, pervertina savisaugą ir atsiribojimą, siekia būti nepriklausomi, nenori įsipareigoti, todėl vergia artimų asmeninių kontaktų. Kiekvienas artumas jiems kelia baimę, todėl šie žmonės visuomet atsitraukia, jei kyla pavojus įsimylėti ar būti mylimiems, nes artimus santykius suvokia kaip visišką atsidavimą kito žinion ir priklausomybę.

Mylėdami mes labiausiai dvasiškai ir fiziškai priartėjame vienas prie kito, o kuo labiau kitam asmeniui atsiveria šizoidiškas žmogus, tuo didesnę grėsmę jis jaučia savo nepriklausomybei. Kaip toks žmogus gali parodyti, kad jis iš tiesų trokšta abipusio artumo, švelnumo, meilės, kaip parodyti seksualinį geismą? Bendraujant su žmonėmis jam trūksta elgesio „vidinių tonų“: jis nesugeba nei siekti ir užkariauti, nei suvilioti, nei atsiduoti. Jam svetimas švelnumas, jis nemoka nei žodžiais, nei emociškai parodyti simpatijos, jam taip pat itin trūksta įsijautimo, sugebėjimo „pabūti kito kailyje“.

Bandymas spręsti primygtinio geismo ir žmogiškojo artumo baimės konfliktą gali atrodyti įvairiai. Dažnai būna taip, kad toks žmogus leidžiasi tik į neįpareigojamus, lengvai nutraukiamus arba grynai seksualinius santykius, kuriuose seksualumą jis tarsi atskiria nuo savo emocinio gyvenimo. Tad partneris jam tampa „seksualiniu objektu“ jusliškumui patenkinti, o kitais atžvilgiais visai nedomina. Šizoidiškas žmogus dažnai keičia savo partnerius – ne todėl, kad jis emociškai abejingas, o tiesiog norėdamas apsisaugoti. Jis baiminasi, kad netrukus taps akivaizdu, jog jausmų srityje jis visiškas bejėgis ir nepatyręs. Jis vengia pavojaus įsimylėti, todėl linksta į trumpalaikius, intensyvius, bet nenuolatinius santykius. Dėl tos pačios priežasties jis dažniausiai atmeta ir partnerio rodomus palankumo ženklus – jis tiesiog nežino, kaip į juos reaguoti. Jo nuomone, neištikimybė yra neišvengiama ilgalaikio ryšio palydovė, jis reikalauja laisvės sau bei tvirtina, jog pasirengęs laisvę suteikti ir savo partneriui, tačiau tai būna veikiau teorija, o ne praktika.

Seksualiniuose santykiuose dažnai nepripažįsta jokių švelnių preliudijų, jokios erotikos ir, nesirūpindamas partnerio poreikiais, toks žmogus siekia pasitenkinimo, o pasitenkinęs stengiasi kuo greičiau išsilaisvinti iš partnerio, net išvyti jį, kad tik netektų išgirsti emocinių pretenzijų.

Vyrai kartais sąmoningai renkasi mažiausiai patrauklią moterį, nes ji „nepavojinga“, negali sukelti meilės jausmų, arba partnerę, kuri turi vyriškų bruožų ir jam atrodo „visai kitokia“ nei labai moteriška moteris. Tada santykiai tampa labiau broliški, draugiški, remiasi daugiau bendrais interesais, o ne erotine lyčių trauka.
Būna moterų, kurios fiziškai gali atsiduoti tik tokiam vyrui, kurio daugiau niekuomet gyvenime nebesutiks.

Šie pavyzdžiai rodo, kokia didelė šizoidiškų žmonių baimė prisirišti, įsipareigoti, tapti priklausomiems ar „suvystytiems“. Ši baimė gali būti tokia stipri, jog žmogus ryžtasi pabėgti net savo vestuvių dieną. Pagal tokį siužetą sukurta daug filmų, tačiau komedija ekrane iš tiesų slepia nepakeliamą jausmų sumaištį, didžiulę baimę ir žmogiškųjų santykių tragediją.

Nusivylimų nestokoja ir daugelis internetinių „meilės“ istorijų. Artumo vengiantys žmonės neretai rašo gražius ir šiltus laiškus, tačiau kai tenka bendrauti akis į akį, tuoj pat atsitraukia ir užsisklendžia savyje. Bendraudami virtualioje erdvėje mes nematome žmogaus veido išraiškos, jo akių, gestų, negirdime balso tembro. Ten nėra tiesioginio kontakto teikiamų niuansų, reiškiamų nežodiniais signalais ir fiziniais prisilietimais, todėl šizoidiško tipo žmonėms tai saugi ir priimtina erdvė bendrauti.

Sudėtingiausi santykiai būna tuomet, kai kategorišką prieštaravimą tarp meilės ir neapykantos jausmų, savo didžiules abejones („ar tikrai mane myli?“) šizoidiškas žmogus primeta ir partneriui. Tuomet jis pradeda partnerį nuolatos tikrinti, reikalauja vis naujų meilės įrodymų jo abejonėms išsklaidyti, o tų įrodymų niekuomet negana.

Elgesys gali tapti akivaizdžiai destruktyvus, virsti net dvasiniu ar tikruoju sadizmu: partnerio meilės įrodymai nuvertinami, sumenkinami, analizuojami, jais abejojama arba tendencingai interpretuojama. Pavyzdžiui, spontaniškas partnerio dėmesys aiškinamas kaip nešvarios sąžinės, kaltės išraiška arba bandymas papirkti („baik tuos kvailus meilės prisipažinimus ir einam pagaliau prie reikalo“). Šizoidas junta, kad jo elgesys nevertas meilės, todėl neretai visur „užuodžia“ varžovus, kuriuos – dažnai pagrįstai – laiko vertesniais meilės. Tuomet visai natūralų partnerio elgesį pradeda apsukriai interpretuoti kaip mįslingą ar tyčinį. Tai gali virsti savotiška manija ilgainiui partnerystę padaryti nepakenčiamą ir galų gale ją sugriauti. Žmogus pats kenčia, bet kitaip elgtis negali. Tada motyvuojama kad ir šitaip: jeigu jau neįmanoma būti mylimam, geriau pats sunaikinsiu tai, ko vis tiek negaliu turėti. Jei partneris nutraukia santykius, tai šizoidiško tipo žmogui mažiau skausminga, nei būtų tuomet, jei jis iš tikrųjų būtų rūpinęsis partneriu ir vis tiek būtų paliktas. Tokios „nusivylimų profilaktikos“ šizoidiški žmonės griebiasi ne taip jau retai; ja – dažniausiai nesąmoningai – kartu norima ir išbandyti partnerį: „Jeigu jis mane myli, nepaisydamas to, kaip elgiuosi, tai jo meilė „tikra“. Šie dalykai tik dar kartą patvirtina, kaip sunku tokiems žmonėms laikyti save vertais meilės.

Dar vienas būdingas bruožas. Jei anksti nutrūksta ryšys su motina arba ja nusiviliama, neretai šizoidiški vyrai užmezga santykius su vyresnėmis, motiniškomis moterimis. Tokios moterys gali duoti tai, ko vyras negavo vaikystėje. Jos suteikia šilumos ir saugumo pačios daug nereikalaudamos; tai yra dovanojančios moterys, kurios adekvačiai vertina situaciją ir nelaukia iš vyro to, ko jis negali duoti. Ir būtent dėl to jį pririša labiau, negu jis šiaip jau leistųsi pririšamas.

Apibendrinti šizoidiškos struktūros žmogų galėtume taip: jis be galo jautrus viskam, kas kelia grėsmę laisvei ir gali apriboti jo nepriklausomybę; jis šykščiai reiškia jausmus ir būna labiausiai dėkingas, jeigu partneris simpatijas jam rodo neįkyriai, suteikia truputį jaukumo ir saugumo. Kas sugeba suprasti tokį žmogų, gali tikėtis jo didelės simpatijos, tik jis dažniausiai nemoka jos tinkamai parodyti, o kartais – net pripažinti ją jaučiąs.

Baimė būti savimi, arba visada paslaugi siela

Noras mylėti ir būti mylimam depresiškai asmenybei yra svarbiausias dalykas gyvenime. Šie žmonės iš tiesų moka mylėti, suprasti, jie nuoširdūs, pasirengę atsiduoti ir aukotis, gali dėl mylimojo iškęsti visus sunkumus. Tačiau drauge meilė jiems yra ir didžiausių pavojų šaltinis. Kadangi depresiškas žmogus bijo tapti savarankišku, nepriklausomu AŠ (jam trūksta saugumo), bendraujant su partneriu kylanti įtampa, nesutarimai ir konfliktai jį labai kankina, nes suaktyvina praradimo baimę. Perdėtas rūpinimasis partneriu, mėginančiu išsilaisvinti nuo ypatingos globos, dažnai išprovokuoja santykių krizes. Depresiškam žmogui sunku suprasti, kad partneriui nereikia tokio ypatingo artumo, kad jam gali „trūkti oro“, todėl net į menkiausią mylimojo atsitraukimą jis reaguoja skaudžiai ir mano, kad partneris jo nebemyli.

Depresiškesnių žmonių meilės santykius praradimo baimė veikia stipriau, todėl ir santykiai tampa dar sudėtingesni. Dažniausia forma gali atrodyti taip: mėginama gyventi vien tik mylimojo gyvenimą, visiškai su juo identifikuotis. Dėl to atsiranda ypatingas artumas, tampama tarsi kitu asmeniu ir liaujamasi būti savimi. Tuomet mąstoma ir jaučiama kaip partnerio, atspėjami net jo norai – dažnai depresiškas žmogus žino, ko jo partneris nemėgsta, kas jį trikdo, ir tai pašalina jam iš kelio.

Perimamos mylimojo pažiūros ir pritariama jo nuomonei – trumpai tariant, gyvenama, tarsi kitoks mąstymas, kitokia nuomonė, kitas skonis, apskritai skyrimasis nuo partnerio ir buvimas savimi būtų pavojingas. Žmogus visiškai atsiduoda ir gyvena pasiaukojimu. Toks santykis daugeliu atžvilgių patogus partneriui, tačiau tas, kas iš partnerystės tikisi daugiau, ne tik rasti savo paties aidą ir visada paslaugią sielą, neišvengiamai nusivils.

Kita forma būna tokia: bijodamas prarasti depresiškas žmogus atsisako savęs tiek, kad iš esmės vėl tampa vaiku. Tada partneriui jis jau perduoda viską, ką galėtų ir turėtų daryti pats, tampa nuo jo vis labiau priklausomas ir be jo jaučiasi bejėgis. Žmogus įsivaizduoja, kad jeigu taps savarankiškesnis, kitas pamanys, kad jo nebereikia.

Dar sudėtingesnė forma yra šantažuojamoji meilė. Demonstruojamas perdėtas rūpestingumas, už kurio paprastai slypi valdžios troškimas (ir vėl iš praradimo baimės). Dažniausiai naudojamas ginklas – stengiamasi partneriui sukelti kaltės jausmą.

Manipuliuojama, grasinama („jeigu tu manęs nebemyli, aš nenoriu gyventi“); partneriui užkraunama atsakomybė, kad nuo jo elgesio priklauso kito gyvybė. Kaip šantažo priemonė gali būti naudojama net liga. Tokius santykius partneris palaiko tik iš baimės, gailesčio ir kaltės, o po šių jausmų išore tvenkiasi neapykanta.
Depresiškiems žmonėms seksualumas yra ne toks svarbus kaip pati meilė, simpatija ir švelnumas. Jeigu jausmai „pamaitinti“, toks žmogus gali save palaimingai dovanoti ir fiziškai – tuomet meilėje jam nėra jokių ribų tarp to, kas leistina ar neleistina, jis geba visiškai atsiduoti.

Depresiškų žmonių baimės ir konfliktai turi daugeliui būdingą bruožą: kuo stipriau mes mylime, tuo daugiau turime ką prarasti, o kadangi gyvenimas kupinas pavojų, visi ieškome nors trupučio saugumo, kurio daugiausia ir tikimės rasti meilėje. Tačiau individualizacijos vengimas nelaiduoja, kad praradimo baimė dings. Priešingai, kadangi vengiame to, kas mus skiria, mes „auginame“ būtent tai, ko norėtume išvengti. Brandi meilė ne tik skatina abiejų partnerių savarankiškumą, bet ir kelia reikalavimą būti savimi, savarankiška asmenybe.

Permainų baimė, arba taupiai dozuojami jausmai

Suvaržytos asmenybės stengiasi savo jausmų „neišleisti iš rankų“ ir juos kontroliuoti. Mat jausmais pasikliauti negalima, jie pernelyg subjektyvūs, nepastovūs ir praeinantys. Aistra tokiems žmonėms atrodo dar įtartinesnė, nes jos neįmanoma numatyti, ji visai „neprotinga“ ir veikiau yra silpnumo ženklas. Todėl jausmus tokie žmonės dažniausiai rodo taupiai „dozuodami“.

Svarbi ir neginčijama savybė – dėl visų partnerytės santykių jie jaučia atsakomybę ir jeigu jau nusprendžia, tai savo sprendimų laikosi. Jiems nelengva partnerį pripažinti lygiateisiu, todėl santykiai su mylimuoju neretai tampa kova dėl pranašumo. Depresiškas žmogus trokšta partnerio priklausomybės, nes bijo jį prarasti, o suvaržytas žmogus taip elgiasi siekdamas valdžios ir stengiasi partnerį formuoti pagal savo valią.

Jam sunkiai sekasi susitaikyti su mylimojo kitoniškumu, jis greitai ima jį laikyti savo nuosavybe, pavaldžia jo valiai, reikalauja iš kito pernelyg daug prisitaikymo bei paklusnumo. Kita vertus, ryšys jam yra „duotas likimo“. Jis nepaprastai tvirtas ir ištvermingas, ištikimybė jam yra savaime suprantamas dalykas jau vien dėl ekonominių priežasčių. Santuokos neretai sudaromos remiantis proto balsu, ir paprastai čia gana svarbūs materialiniai aspektai bei kiti „saugikliai“. Prieš tuokiantis gali būti ilgai dvejojama, gali būti ne kartą atidėliojama vedybų data, bet jeigu jau apsisprendžiama, tai ryšys dažnai laikomas neišardomu.

Tokiam žmogui svarbūs įpročiai, valdžios poreikis, be to, jam kur kas lengviau laikytis to, kas žinoma, nei dar kartą rizikuoti. Kartais sutuoktinius tesieja abipusė kančia, bet suvaržytas žmogus nesutinka „pasiduoti“, nors sutuoktinis ir norėtų skirtis.
Krizių ir ginčų metu suvaržytas žmogus nebūna labai išmintingas, jam sunkiai sekasi nusileisti. Jis prilipęs prie praeities ir pedantiškai bei tiksliai pateikdamas įvairius įrodymus išskaičiuoja partneriui, ką tas anksčiau yra klaidingai padaręs. Ir kaip problemų sprendimo būdą jis bando nustatyti taisykles, kurių abu privalo laikytis. Deja, iš tokių santykių partneris niekados negauna to, ko iš tikrųjų nori: daugiau džiaugsmo, daugiau spontaniškumo ir juntamo dėmesio, daugiau įvairovės ir linksmumo kasdienybėje; o suvaržytas žmogus tokias „pretenzijas“ suvokia kaip partnerio besotiškumą.

Perdėtą saugumo poreikį ir pokyčių baimę savotiškai atsispindi ir šių žmonių požiūris į laiką bei pinigus. Punktualumas ir taupumas yra puikios charakterio savybės, tačiau kai jos itin sureikšminamos ir paverčiamos „būtinybe“, susiformuoja pedantiškumas, smulkmeniškumas ir kietumas.

Požiūris į seksualumą, kaip ir į visus gyvenimo džiaugsmus, gana problemiškas ir nepastebimai gali tapti „suplanuotas“. Dėl to meilė tampa kiek priešiška erosui, perdėm blaivi. Nesugebėjimas įsijausti į partnerį, erotinės fantazijos stoka daro santykius monotoniškus ir verčia eiti jau kartą išvažinėtu meilės keliu. Dažnai nutinka taip, kad erotinius ir seksualinius santykius lengvai sutrikdo „ne ta aplinka“: triukšmai, kvapai, šviesa, ne visiškai uždarytos durys. Išorinės aplinkybės gali taip stipriai paveikti, kad žmogui dingsta aistra arba potencija. Pabėgti iš „nesuplanuoto“ artumo galima įvairiai, net banalus pasakymas „turiu daug darbo“ dažniau reiškia ne žmogaus nuovargį, o norą išvengti spontaniško intymumo.

Gali atsitikti ir taip, kad suvaržytas žmogus radikaliai atskiria meilę nuo seksualumo, švelnumą nuo geismingumo ir, nors labai myli savo žmoną, seksualinius santykius tenkina su prostitutėmis.

Apskritai šio tipo žmonės nėra aistringi mylimieji, bet jie patikimi, jų simpatijos stabilios, jie gali partneriui suteikti nuolatinę šilumą, saugumo ir atsakingo buvimo drauge jausmą. Jie yra rūpestingi sutuoktiniai, jų santuoka dažnai atrodo „šventa“ sąjunga visai pozityvia prasme, grindžiama abipuse pagarba, dėmesiu ir atsakomybe.

Laisvės troškulys, arba Atėjau, pamačiau, nugalėjau

Bet kokių apribojimų, taisyklių ir įsipareigojimų vengimas – būdingiausia isteriškų bruožų turinčio žmogaus – visiškos suvaržytos asmenybės priešingybės – savybė. Jis labiau už viską myli pačią meilę. Jis karštas, aistringas ir reiklus, trokšta apsvaigti nuo savo ir partnerio meilės. Sugeba sukurti erotinę atmosferą, yra įvaldęs visus niuansus – nuo flirto, koketavimo iki suvedžiojimo. Meistriškai moka parodyti, kad partneris yra mielas, o tai dar labiau didina jo žavumą ir patrauklumą. Jam sunku atsispirti, juo neįmanoma nepatikėti.

Meilėje jis lengvai vadovaujasi devizu veni, vidi, vici (lot. „atėjau, pamačiau, nugalėjau“) ir tvirtovę ima šturmu, o ne ilga apgultimi. Jis moka bendrauti su priešinga lytimi, santykiai su juo niekada nebus nuobodūs. Jis mėgsta spindesį ir prabangą, šventes, moka jas rengti, moka „pasinaudoti momentu“. Dėl savo žavesio, temperamento, nuoširdumo jis yra kompanijos siela, tačiau mirtina nuodėmė yra nepripažinti jo vertu meilės – tai jis sunkiai pakelia ir vargu ar kada atleis. Jis „savas bičas“ ir nemėgsta būti vienas, nes tuomet pradeda nuobodžiauti. Taigi isteriški žmonės yra spalvingi, gyvybingi ir dėmesingi partneriai, spontaniškai reiškiantys savo jausmus. Ištikimybė jiems nėra labai svarbi, nes slapti romanai duoda peno jų romantiškai fantazijai.

Erotiniai žaidimai, švelni preliudija dažnai jiems svarbiau negu seksualinių norų patenkinimas. Jie mielai pasakytų: „Sustok, akimirka žavinga“, – ir mėgautųsi ta akimirka kuo ilgiau, vilkindami pabaigą. Norėtų, kad medaus mėnuo tęstųsi amžinai, todėl sunkiai pakelia povestuvinį nugrimzdimą kasdienybėn.

Tiek vyrams, tiek moterims seksas dažnai tėra priemonė tikslui pasiekti. O šis tikslas – savivertės didinimas. Tai isteriškiems žmonėms daugiausiai priklauso nuo to, kiek jais žavisi ir kiek jų geidžia kiti. Savaime suprantama, dėl amžiaus tai darosi vis sunkiau, nes patrauklumas, grindžiamas išoriniais dalykais, mažėja. Todėl senatvės krizes šie žmonės išgyvena sunkiausiai.

Depresiškam žmogui reikia partnerio, nes be jo jis mano negalėsiąs gyventi, o isteriškam žmogui partnerio reikia kaip veidrodžio, kuriame šis trokšta matyti save, atspindėtą kaip vertą meilės. Jo narcisizmui ir savimeilei reikia nuolatinio patvirtinimo, todėl jis lengvai pasiduoda meilikavimui ir noriai juo tiki. Jis linksta ir į narcisistinį partnerio pasirinkimą, bet ne dėl to, kad bijotų priešingos lyties „visiško kitoniškumo“, kaip šizoidinė asmenybė, bet todėl, kad ieško to, kas panašiausia į jį, kad partneryje vėl galėtų atrasti ir mylėti patį save.

Neretai abiejų lyčių isteriški žmonės ieško ir menkos išvaizdos partnerių, kad šie jais be išlygų žavėtųsi. Tai primena pasakėčią apie povą, kuris nori vesti paprastą vištą. Metrikacijos biuro darbuotoja varna nusistebi, kad toks prašmatnus povas norįs vesti pažiūrėti nekokią vištą, o į tai jis oriai pasipūtęs atsako: „Mes su žmona beprotiškai mylime mane“.

Meilė tokiems žmonėms yra žaidimas, kuriame reikia laimėti bet kokia kaina. Dažnai jų gyvenimas išvagotas nusivylimų, nepasitenkinimo, kaprizų, blogos nuotaikos ir partnerio „graužimo“, reikalaujant vis naujų įrodymų. Kadangi savivertės jausmas daugiausia grindžiamas vien meilės įrodymais, tų „įrodymų“ visada trūksta. Todėl partneris būna lyginimas su kitais, kurie „iš tikrųjų“ myli; dažnai priekaištaujama, kad kitas partneris dėl jo „padarytų viską".

Dažnai meilės ir santuokos atžvilgiu būna puoselėjami iliuziniai lūkesčiai ir reikalaujama daugiau, negu kitas pasiryžęs į tai investuoti. Todėl tenka nusivilti ir toliau ieškoti „didžiosios meilės“. Tad skyrybos ir naujos meilės paieškos būdingiausios būtent isteriškoms asmenybėms.

Pagrindinė isteriškų žmonių problema yra iliuziniai lūkesčiai iš gyvenimo, meilės, santuokos ir artimo žmogaus. Iliuzijos neišvengiamai sukelia nusivylimus. Tai pasireiškia jau renkantis partnerį – materialinė gerovė, socialinė padėtis bei fizinis partnerio grožis jiems svarbesni nei charakterio savybės.

Paprastai ypač sudėtingi būna isteriško ir suvaržyto partnerių ryšiai – kuo daugiau suvaržytas žmogus nepermaldaujamai nuosekliai, primygtinai reikalauja visapusiškai išnagrinėti kokią nors situaciją ir stengiasi įrodyti, kad jis teisus, tuo labiau isteriškas partneris išsisukinėja savo nesuprantama „logika“, mąsto „eidamas žirgu“. Jis junta kito norą primygtinai parodyti jo klaidą ir priešinasi tam visais įmanomais būdais.
Isteriškas žmogus instinktyviai vengia šizoidiškų partnerių – šie lengvai jį permato ir negali patenkinti jo poreikio būti pripažintam ir dievinamam. Užtat jie mielai renkasi depresiškus partnerius, kurie gali šį poreikį patenkinti. Dviejų isteriškų žmonių ryšiai gerai klostosi tik tuomet, jeigu isteriški bruožai nėra pernelyg ryškūs – kitaip konkuravimas ir noras vienam kitą pralenkti tampa neįveikiama kliūtimi.

Negali būti bendrų nurodymų, kiek konkrečiam žmogui reikia laisvės ar susisaistymo, čia kiekvienas turi rasti jam tinkamą sprendimą. Patys žmonės, jų polinkiai, jų gyvenimo istorija ir socialinė situacija pernelyg skirtingi, kad galėtume suformuluoti tinkamus partnerystės reikalavimus, o nukrypimą nuo jų smerktume kaip netinkamą ar blogą elgesį. Mums reikia daugiau tolerancijos ir abipusio supratingumo, kad galėtume gerbti mums svetimas meilės formas. Kitaip per lengvai pasmerksime tuos, kurie jau vaikystėje patyrė nusivylimų, todėl vargiai galėjo pasirengti brandžiai meilei ir dabar už tai yra baudžiami.

www.psichologijatau.lt