Mano mažasis pagalbininkas

Kad ir kiek sūnelį nuteikinėjau tam, kad Mažylis iš pradžių bus labai mažas, reikės visiems juo rūpintis, matyt, sunku buvo jam tai suvokti. Įsivaizdavo, kad iškart galės žaisti su juo... Kokį mėnesį laiko nerodė jokio susidomėjimo. Nei džiaugėsi, nei liūdėjo, nei pavydėjo, brolis jam tiesiog neegzistavo. Tiesa, skausmui vaikas niekada nebūna abejingas, todėl "sunkią minutę" - kai Mažylį skiepijo prieš išleidžiant į namus, laikė broliuką už rankos ir pasakojo, kad ir jam taip buvo; jokiu būdu nesutiko palaukti už durų.

Vyresnėliui reikėjo laiko susitaikyti su jį užgriuvusiomis permainomis: juk iki brolio gimimo miegojo kartu su mumis lovoje, be manęs net sunkiai užmigdavo, o dabar teko persikraustyti į kitą kambarį, miegoti su tėčiu ir pan. Priprato vis dėlto lengviau nei maniau, išsinešė iš buvusio kambario televizorių, DVD grotuvą su filmukų kolekcija, o pats persikraustymas irgi buvo gana smagus, su tėčiu kartu planavo, kur bus jo daiktai, kur tėčio, patikdavo ateiti pas mane ir brolį "į svečius" ir pan.

"Kas, kas, kas, broliuk"

Kai Mažyliui sukako mėnuo, Vyresnėlis pradėjo reaguoti į jo verkimą ne tik užsikišdamas ausis. Pavyzdžiui, aš džiaustau skalbinius lauke, o Vyresnėlis išlekia ir šaukia: "Mama, brolis verkia", arba "Brolis daro y y y." Pareinu ir matau, kaip sūnus kalbina mažąjį, kad tik šis neverktų: "Kas, kas, kas, broliuk." Tuomet pajutau begalinį džiaugsmą, o dar kai ryte Vyresnėlis ateina pagulėti prie mūsų, kai paima broliukui už rankytės, o šis atsidėkoja šypsena, suprantu, kad jie visą gyvenimą turės vienas kitą.

Nelabai nusimanau, ką reiškia augti vienam šeimoje, tačiau dar kai studijavau, mano draugė vienturtė yra pasakiusi: "Kaip gerai, kad tu iš didelės šeimos, o kai aš pagalvoju, kaip man vienai reikės tėvus laidoti..."

Sunkiausia būna, kai pirmagimis paprašo ką nors paduoti ar pažaisti su juo, kai aš būnu užsiėmusi su Mažyliu. Nesinori, kad sūnus pasijustų mažiau svarbus ir pan. Todėl, nori ar nenori, tenka jo paprašyti pagalbos - pavyzdžiui, kol gaminu maistą, kad šis pagrotų žaisline gitara broliui. Vis dėlto stengiuosi bet ką daryti kuo greičiau, nes ir Vyresnėlis dar mažas, pavargsta, todėl sako: "Negalvok, aš daugiau gitaros neįjungsiu, paskubėk". Arba "Mama, paskubėk, aš nesupsiu vežimo iki vakaro."

Taigi visą dieną praleidi taip, lyg dalyvautum nesibaigiančiose lenktynėse, stengiesi išnaudoti kiekvieną akimirką, kai tik Mažylis užsižaidžia ir nereikalauja dėmesio. Vyresnėliui mano laiko, bent kol kas, lieka labai nedaug, štai kodėl jis taip laukia, kuomet iš darbo grįš tėtis. Tiesiog nuostabu, kaip vaikas atgyja gavęs įprastą dozę dėmesio.

Daugiau pavydi tėčio

Tokia jau mamų dalia, kad auginant vaikus joms atitenka "skriaudėjos" vaidmuo: mama valo ausis, kerpa nagus, girdo vaistus ir pan. Tėčiai yra jų draugai, išmoko žaisti su kamuoliu, padeda pereiti kompiuterinių žaidimų lygius, išsupa taip aukštai su sūpynėmis, ko nė viena mama neleistų... Todėl natūralu, kad ir Vyresnėlis labiau pavydi tėčio dėmesio jaunėliui nei mano. Kai vyras pasiima Mažylį ant rankų, pirmagimis irgi užsiropščia ant kelių, o kai pasilenkęs kalbina, tai Vyresnėlis įsitaiso ant nugaros.

Kai kalbame Mažylio kalba, Vyresnėlis sako: "Kodėl manęs taip nešnekinate?" Keletą kartų nekreipiau į tai dėmesio, tačiau kai kartą ir jį pakalbinau "gy gy gy, gū gū gū", sūnus daugiau nebeprašė...

Vis dėlto tas pavydas niekada nesibaigė jokiomis isterijomis ar ašaromis. Vyresnėlis džiaugiasi, kad dabar jam nereikia būti su auklėmis, nes turėjom tikrai karčios patirties. Tiesa, paskutinioji moteris, prižiūrėjusi vaiką, mūsų šeimai jau yra daugiau nei vaiko auklė. Sūnus pasiilgsta jos, visada jie randa apie ką pakalbėti, perėmė net kai kurias auklės manieras, požiūrį į tam tikrus dalykus.

Nors iš pradžių Vyresnėlio kalboje retai buvo minimas broliuko vardas, tačiau dabar jis vis dažniau pasakoja apie mažojo pasiekimus ir pan. Niekada neleidžia man "pasiskųsti" broliuku. Kai vieną rytą Vyresnėlis anksti atsikėlė, paklausiau jo, kodėl nemiega. Jis atsakė, kad nebenori, o aš atsakiau, kad labai norėčiau. Tada jis paklausė, kas man neleidžia, atsakiau, kad broliukas, ir išgirdau iš Vyresnėlio protingą priekaištą: "Jei jau pagimdei, tai augink..." Tai ir auginu... Stengiuosi nerodyti blogos nuotaikos po neramios nakties, neprarasti kantrybės, kai vienu metu tenka patenkinti dviejų sūnelių poreikius, gaila tik kad dvi rankas teturiu, todėl džiaugiuosi, kai prie mūsų prisijungia tėtis.

Nauji Mažylio pasiekimai

Šiandien Mažyliui - jau keturi mėnesiukai, laikas lekia nežinia kur... Valgo tą patį, tik daviau paragauti banano, obuolio - labai patiko. Po truputį pratinamės ir prie daržovių košyčių. Be saiko geria ir obuolių kompotą, pilvuko nepučia, tai tegu mėgaujasi.

Smagu, kad vis tobulėja mūsų bendravimas - juokiasi balsu. Mažylio gali ir visai nenešioti - jam tai nebūtina, užtat "kalbėtis" galėtų visą dieną! O pastaruoju metu į jo gyvenimą atėjo judėjimas: vos tik paguldau Mažylį ant nugarytės, po kelių sekundžių jis jau guli ant pilvo ir iškėlęs galvytę stebi pasaulį kitaip...