Man trūksta tavo paramos

Brangi mama, rašau tau šį laišką su viltimi, jog kada nors jį perskaitysi. Ir nesvarbu kada: po savaitės, metų ar penkerių. Svarbiausia, kad kada nors šie žodžiai pasiektų Tavo širdį ir nors trumpą sekundę ten stabteltų. Dešimtis kartų rašiau Tau laiškus, bet kiekvieną kartą jie virsdavo pelenais.

Net neįsivaizduoji, kaip norėčiau tau visa tai pasakyti žiūrėdama į akis, gal tai ką nors pakeistų, tačiau aš esu tikra bailė. Visada tokia buvau, nes visus tuos aštuoniolika metų bijojau Tau pasakyti, kaip Tave myliu, kaip man trūksta Tavo paramos ir supratimo. Kaip trūksta Tavo paguodos žodžių ir apkabinimo. Kad Tu žinotum, kaip aš norėčiau vietoj priekaišto išgirsti padrąsinantį žodį...

Mes niekada nebuvome draugės, ir to niekaip negalėjome pakeisti. Tavo valdingumas ėmė viršų, man likdavo tik paklusti. Suprantu, kad nori man tik gero, bet aš nesijaučiau laiminga darydama taip, kaip nori Tu. Sakai, jog aš nesavarankiška, nieko nesugebu, bet ar gali būti kitaip, jei viskas, ką noriu daryti, turi būti aptarta su tavimi. Tau nepatinka mano draugai, užsiėmimai, pomėgiai. Kai tu augai, nebuvo mobiliųjų, kompiuterių, dėl kurių Tu taip širsti, nes nesupranti jų naudos, Tau nepriimtina ir tai, kad savaitgalius ir šventes kartais noriu praleisti su draugais. Juk esu pilnametė. Kai buvai jauna, ar Tau nerūpėjo panašūs dalykai? Kodėl Tu niekada nepasakoji apie savo jaunystę?

Taip norisi kartais pačiai priimti sprendimus, pačiai suklysti ir taisyti savo klaidas. Noriu pati rinktis, ką mylėti ir ko nekęsti, su kuo kalbėtis ir ką daryti. Su Tavimi ginčytis beprasmiška. Tu manai, jog visada esi teisi. Kartais ant Tavęs labai pykstu, bet aprimusi suprantu, jog vis vien Tavęs nepakeisiu. Nepaisant visko, aš Tave myliu.

Gal tik kartą Tave pasveikinau su gimtadieniu. Su Motinos diena - niekad. Visi vaikai sveikindavo savo mama, jos dėkingai šypsodavosi, o mes tą dieną dažniausiai pykdavomės. Atrodydavo kvaila Tau padovanoti gėlių, padėkoti, pasakyti, kaip Tave myliu. Bijojau Tavo reakcijos, bijojau, kad pasišaipysi, pagalvosi, jog pataikauju.

Nežinau, ar kada nors sugebėsiu ištarti Tau keletą paprastų širdingų žodžių. Laikui bėgant tai padaryti darosi vis sunkiau. Bet kad ir kas nutiktų, Tu visada būsi vienas iš brangiausių žmonių mano gyvenime.

Tavo dukra Laima