Todėl per šermenis vaikas gali juoktis, pešioti mirusįjį.

Nereikia jo smerkti ir gėdyti, nes tai gali sukelti baimę.

Religingas žmogus vaikui aiškina, jog močiutė ar sesė išėjo pas Dievą, sėdi ant debesėlio danguje, rojuje.

Psichologai sutaria, kad vaikui reiktų sakyti, jog tai biologinis procesas. Gal tuomet prasminga atskirti sielą ir kūną (šis mirtingas, siela - ne).

Tas atsiskyrimas nuo kūno vaikui irgi gali būti baisus, bet juk ir gimdamas kūdikis atsiskiria nuo motinos.

Galima sakyti, kad velionis lieka gyventi daiktuose, nuotraukuose, prisiminimuose.

Kūnas nunyko, paseno arba liga jį sugraužė, o siela sklando apie mus, netgi mumyse, mūsų mintyse, kai galvoji apie artimą žmogų.

Bet visą laiką reikia pabrėžti, kad tas žmogus YRA miręs.

Vaikui nuo 3-ejų iki 5-erių metų nepatartina kalbėti perkeltine prasme: išėjo, užmigo, užgeso širdis. Geriau kalbėti labai tiksliais žodžiais, kad vaikas suvoktų, jog miręs nebegali sugrįžti, nes mirtis nėra laikina.

7-9 metų vaikui galima aiškinti, kad kad mirtis - neišvengiamas etapas, kai žmogaus kūnas miršta, bet jo gyvenimas tęsiasi kituose, vaikuose ir anūkuose.

O štai 12-mečiai supranta, kad tai gali atsitikti kiekvienam.

Vaikas klausia: "Ar aš numirsiu rytoj?" Galima atsakyti, jog niekas nežino savo mirties valandos, bet tu negali taip staiga mirti - turi kažkas atsitikti, kad sukeltų mirtį.

"Tu esi su manim, aš tave saugau ir globoju. Tau nieko neatsitiks."  "Ne, mama ir tėtis tave apsaugos."

Ne per maži

Jeigu mama serga nepagydoma liga, ar reikia apie tai sakyti vaikui?

Mažam vaikui, 4-6 metų, reikia pasakyti tik tą dieną, kai mama mirė.

O paauglį reikia ruošti. Kai matai, kokias kančias kenčia sergantis artimasis, po jo mirties kartais ateina palengvėjimas ir mintis, jog šiuo atveju tai buvo išsigelbėjimas.

Mes nežinome, kaip viskas yra iš tikrųjų, todėl neįteikime vaikams, kad mirtis - tai tamsa, visko pabaiga.

Vaikai labai linkę prisiimti kaltę. Todėl būkime atsargūs kalbėdami metaforomis: "Oi, kaip tu mane išvarginai, man tuoj širdis sustos" arba "Tu nuvarysi mane į kapus".

Kai taip atsitiks, vaikas gali manyti, jog mama mirė dėl to, kad jis blogai elgėsi.

Vaikams būtina pabrėžti, kad mirties priežastis buvo liga, dėl kurios niekas nekaltas.

Prasminga šeimoje auginti augalą ar gyvūną. Tai yra geras būdas tėvams kalbėti su vaiku apie mirtį.

Gedėdamas prarasto gyvūno ar nuvytusios gėlės, vaikas mokosi gedėti žmogaus. Ir laidotuvių žaidimus reikia toleruoti: žaisdamas vaikas įgyja įgūdžių.

Kaip jis žaidžia šeimą, pardavėją, - susitapatina su jais. Taip ir žaisdamas laidotuves, vaikas nujautrina baimę ir mokosi suvokti reiškinį.

Ar mes dar susitiksime?

Mažoji Aistė matė motiną ir močiutę labai sielvartaujančias prosenelės laidotuvėse. Po kelerių metų ji pasakė mamai: "Norėčiau mirti kartu su tavim. Bijau, kad neištversiu skausmo, kai tavęs neliks".

Reikia valdyti savo emocijas vaiko akivaizdoje. Jeigu motina labai verkia, - vaikas išsigąsta, kad mirtis - labai baisu, kad labai skauda.

Vaikui reikia paaiškinti: "Man dabar labai skauda, bet kai verkiu, man palengvėja. Bet skausmas praeina, ir lieka labai gražūs prisiminimai apie tą žmogų, ir visada yra dėl ko gyventi".

Ar suteikti vaikui viltį, kad po mirties jis sutiks mamą?

Čia pavojinga "perspausti", tačiau kai vaikui vos dešimt metų, nuo truputėlio fantazijos jam palengvės. Pabrėžkite, kad žmogus lieka gyventi prisiminimuose, perduotuose bruožuose ir vertybėse. "Dalis manęs gyvena tavyje."

Ar vaikas privalo dalyvauti laidotuvėse, šermenyse? Maži vaikai gali juoktis, tiesiog dūkti aplink karstą...

Reikia leisti pasirinkti. Prieš tai išaiškinti, kaip viskas vyks. Kai visi aplinkui sielvartauja, reikia atrasti vaikui svarbų, artimą žmogų (tetą, krikštėvį), kuris jį stebėtų.

Jeigu vaikas blogai jaučiasi, reikia jam padėti.

Juokas gali būti ir gynybinė reakcija. Taip lengviau įveikti baimę. Keistą vaiko elgesį reikia priimti, negąsdinti ir nemoralizuoti.

Turbūt baisiausia yra staiga numirti taip ir nesuspėjus padaryti kažko svarbaus. Nespėjus susitaikyti, atsiprašyti, pasikalbėti su vaikais...

Kasdienės rutinos rate tiek daug skubių darbų, ir mes vis atidėliojame, vis žadame: kai užauginsiu vaikus, kai sutvarkysiu tą ir aną... tada gyvensiu kitaip.

Mirties patale susivokiam, jog visą gyvenimą darėme ne tai, ką norėjome daryti.

Todėl nereikia atidėlioti.

Bijai keisti savo gyvenimą? Taigi jis vienintelis!

Šią minutę tu gali viską pasukti kitaip ir pardėti daryti tai, kas tau atrodo prasminga.

Nėra nė vienos temos, kuria būtų "per anksti" kalbėti su vaiku. Svarbiausia - kalbėti nuoširdžiai ir suprantamai.