Labas, čia aš...

"Labas, čia aš." - "Kas tu?" - "Taigi aš! Nepažinai?" - "..." - "Galvojau apie tave..." - "Kiek dabar valandų?"

Štai taip visada. Iš pradžių tu įsimyli, susitikinėji su žmogumi, jau imi dairytis į nuotakų sukneles parduotuvių vitrinose, rašai jo pavardę šalia savosios, svarstydama, kuri geriau atrodo, o paskui kažkas atsitinka, ir jūs grąžinate vienas kitam dantų šepetėlius. Tiesa, dar pasižadate likti draugai.

Apverkusi savo padėtį, palaipsniui tu pamiršti jo veido bruožus, jo kvapą ir netgi, kaip paaiškėja, jo balsą. Tačiau vieną gražią dieną, o tiksliau - naktį, jis paskambina ir praneša, kad galvojo apie tave.

"Hm..." - sakai tu. Jis, atrodo, tikėjosi ko kito. Gal ko nors tokio: "Kaip keista... Aš irgi apie tave galvojau." Arba netgi: "Kur dabar esi? Atvažiuok."

Bet tu nenori, kad jis imtų ir atvažiuotų. Tu apie jį negalvojai. Tu norėjai miego.

"Hm..." - vėl sakai į ragelį. Ir staiga išgirsti: "Aš vis dar tave myliu." Štai tuomet ir atsibundi. Tiesiog išsiskleidi kaip skėtis. Vis dar? Betgi jis nė sykio nebuvo apie tai užsiminęs. Net tada, kai buvot kartu.

Kas atsitiko?

Kitą dieną nerandi sau vietos. Apie naktinį skambutį papasakoji visoms draugėms. Jūs svarstote, ką tai galėtų reikšti. Tęsinį? Surandi toli įgrūstą albumą, verti nuotraukas, stebeilijiesi į seniai matytą veidą. Prisimeni visą romano evoliuciją... Tas ašaras, svajones ir sapaliones... Taip. Visa tai buvo.

Buvo. Ar verta reanimuoti praeitį? Ar verta nusimesti šarvus ir apnuoginti sielą tam pačiam vyrui dar kartą?..

Iki dešimtos vakaro jau esi rimtai apmąsčiusi savo atsakymą. Tik išlik mandagi. Parepetuoji: "Man su tavimi buvo gera, bet aš nenoriu bristi į tą pačią upę."

Bet jis nepaskambina.

Nei tą, nei kitą, nei dar kitą vakarą.

Tu bandai išanalizuoti situaciją, prisimindama viską, ką žinai apie vyrus. Tačiau į galvą lenda tik vienas kažkur perskaitytas teiginys - "statistika byloja, kad 99 procentai vyrų svajoja apie seksą su dviem moterimis."

Baisiausia, kad tu niekada nesužinosi skambučio priežasties. Tau lieka tik spėlioti. Gal susipyko su savo mergina? Gal susiruošė vesti ir dabar nesąmoningai ieško tos, kuri jį perkalbėtų? O gal šventė bernvakarį... Gal jis iš tų, kurie nuolat lygina savo praeitį ir dabartį? Iš tų, kuriems reikia įvertinti visa, kas vyksta jų gyvenime? Iš tų, kuriems vis iš naujo reikia įrodymų, kad kadaise priėmė teisingą sprendimą?

Galiausiai tu prisemini kino filmo herojų, kuris kiekvieną kartą, kai tik prisigerdavo, rašydavo savo mylimosioms moterims laiškus ir kviesdavo jas pas save, o rytą, išsiblaivęs, vydavosi paštininką ir juos suplėšydavo.

Prisimeni, kad ir tu, pagauta įkvėpimo, per Kalėdas pasiuntei sms visiems savo buvusiesiems... O kitą rytą baisiausiai gailėjaisi.

Taip, kartais ir tu pasiilgsti praeities. Įsuki į skersgatvį, kuriame vyko visi tie pasimatymai... Praeini pro savo universitetą. Pro parduotuvę, kurios vitrinoje vis dar kabo kadaise tavo žvilgsnį patraukusi nuotakos suknelė.

Ne, tu nenorėtum grąžinti praeities. Tik prisiliesti. Vos vos, pirštų galiukais. Paskambinti ir pasakyti: "Labas, čia aš." Ir padėti ragelį.