Kuo pavojingas pozityvus mąstymas

Bet kuris žmogus įvairiose gyvenimo situacijose išgyvena sudėtingą jausmų gamą - nusivylimą ir palengvėjimą, džiaugsmą ir liūdesį, baimę ir pyktį, malonumą ir pasidygėjimą etc. "Jeigu dirbtinai nuteiksime save tik pozityviems išgyvenimams, kurgi dėsis kitos emocijos?" - retoriškai klausia psichologė.

Žmonės, kurie stengiasi visada išlaikyti pozityvias mintis, dažnai naudoja, psichoanalizės terminais, "neadaptyviąją psichologinę gynybą": izoliaciją, neigimą, anuliavimą ir kt. Esant izoliacijai vyksta psichologinis bėgimas į fantazijas bei svajones. Žmogus šalinasi realaus pasaulio - konfliktų, problemų. Bėda ta, kad izoliacija neleidžia žmogui aktyviai imtis problemos sprendimo.

Neigimas - tai atsisakymas priimti egzistuojančias problemas. Žmogus sau kartoja: "To nėra!" Kitaip tariant - "Jeigu aš ko nors nepripažįstu, vadinasi, to ir nėra."

Žmogus, naudojantis neigimą, visada atkakliai tvirtins, jog "viskas puiku" ir "viskas į gera". Tokie žmonės užsimerkia prasidėjus ligai, pašlijus santykiams, užgriuvus vaikų sunkumams ir t. t.

Psichoanalitikė dr. N. Makviljams (N. McWilliams) knygoje "Psichoanalitinė psichoterapija"("Psychoanalytic Psychotherapy: A Practitioner's Guide") pateikia pavojingo neigimo pavyzdžių: žmona, nepripažįstanti, kad ją mušantis vyras yra pavojingas; alkoholikas, neigiantis savo priklausomybę; pagyvenęs žmogus, ignoruojantis sveikatos pablogėjimą ir toliau vairuojantis mašiną.

Psichologiškai sveikas žmogus išsiskiria tuo, kad jis sugeba suvokti, priimti ir išgyventi įvairius savo jausmus. Tai, kas psichikos lygiu nėra išgyvenama, atsiliepia organizmo darbui - išsilieja į psichosomatiką (ligas).

Apie magišką mąstymą

Kaip atsikratyti baimės, jog mūsų negatyvios mintys gali realizuotis? Pasak psichologės N. Ježek, reikia suprasti, jog mintys, jausmai ir poelgiai nėra tas pats. Pagalvoti blogai - tai dar nereiškia to padaryti. Ko nors bijoti - tai dar nereiškia prisišaukti to.

Pripažinti save "tiesiog žmogumi", o ne visagaliu antžmogiu - ir lengva, ir sunku. Sunku todėl, kad gyvenimo problemų akivaizdoje mums taip norisi būti visagaliais. Jeigu neturime realaus kelio pasiekti ko trokštame, mes pasirengę naudoti "magišką mąstymą" kaip tam tikrą psichologinę apsaugą ir pasiguosti bent jau sėkmės iliuzija. Tai palengvina nerimo ir suglūmimo jausmus, su kuriais žmogus nepajėgus susitvarkyti.

Iš kur kilo magiškasis (mistiškasis) mąstymas?Dar Z. Froidas pastebėjo, jog primityviosios tautos turi bruožų, kuriuos šiuolaikinis žmogus traktuotų kaip didybės manijos pasireiškimą. Magiški ritualai, skirti iššaukti lietų arba didelį derlių, liudija tikėjimą antgamtiška minčių ir žodžių jėga. Šiandien tokių apeigų analogas yra tikėjimas, jog mūsų dvasiniai troškimai keičia fizinį pasaulį. Skirtumas tas, kad šiuolaikinis žmogus taiko magiškąjį mąstymą ne gamtos atžvilgiu, o savo paties.

Parapsichologai, ezoterikai ir kiti okultizmo sekėjai iš esmės teigia, jog užtenka tik labai labai panorėti - ir gausite juodą mersedesą.

Ar blogos mintys - pavojingos?

Tikėjimas visagalybe būdingas naujagimiams. Daugelis tyrėjų mano, jog kūdikiams išorės pasaulis ir jų "Aš" yra vienis. Jeigu mažyliui pasidaro šalta arba jis nori valgyti, motina iškart atsiliepia į jo poreikius - sušildo jį, pamaitina, todėl kūdikis jaučiasi taip, tarsi šiluma ir maistu būtų pasirūpinęs pats.

Vėliau vaikas tiki artimo žmogaus - motinos - visagalybe. Jam regisi, kad ji gali viską. Vėliau, sulaukęs tam tikro amžiaus, jis itin skaudžiai išgyvena nusivylimą, kad artimas žmogus nėra visagalis ir negali padaryti visko, ko jis nori.

Vaikų magiškasis mąstymas yra normalus ir būtinas raidos etapas, tačiau kai toks mąstymas būdingas suaugusiajam - tai infantilizmas arba psichikos sutrikimas, teigia psichologė. Jo priešingybė - sąmoningumas ir atsakomybė.

Vaikiškas visagališkumas žmogui gali įsitvirtinti ir dėl tėvų auklėjimo ypatumų, teigia dr. N. Makviljams. Pasak psichoanalitikės, kartais tėvai priekaištauja atžalai ne tik dėl blogo elgesio, bet ir dėl "blogų" jausmų. Dažnai iš jų lūpų galima išgirsti draudimą pykti, o tai vaiko galvoje sukelia painiavą: jis nebeskiria jausmų, minčių ir poelgių. Tokiam vaikui tai yra tas pats.

Vaiką reikia išmokyti diferencijuoti tokius dalykus: "Aš galiu pykti, bet nieko blogo nedarysiu, todėl ir žalos nepadarysiu." Arba: "Supykęs aš galiu palinkėti kam nors blogo, bet tai nereiškia, kad taip ir įvyks realybėje."

ILIUZIJA. Jeigu neturime realaus kelio pasiekti ko trokštame, mes pasirengę naudoti "magišką mąstymą" kaip tam tikrą psichologinę apsaugą ir pasiguosti bent jau sėkmės iliuzija.

Ir vaikų, ir suaugusiųjų fantazijos apie savo visagališkumą gimdo įsitikinimą, jog priešiškos mintys yra pavojingos. Taip mąstantiems žmonėms mintis yra tolygi poelgiui, sako dr. N. Makviljams. Dažnai pasitaiko, kad supykęs vaikas savo tėvui ar motinai linki mirties, o paskui bijo, kad jiems ko nors nenutiktų, ir jaučia didžiulę kaltę.

Ir vaikai, ir suaugusieji stengiasi kovoti su savo "blogomis" mintimis bandydami jas anuliuoti įvairiausiais magiškais ritualais. Psichoanalitikė kaip pavyzdį pateikia visiems žinomą vaikų ritualą: eidami jie peržengia visus šaligatvio įtrūkius, kad mamai nieko nenutiktų. Atliekant šį ritualą pasąmonėje anuliuojamas mirties linkėjimas, kuris galėjo kilti dėl stipraus pykčio ar nuoskaudos.

Suaugę žmonės, nerimaujantys dėl savo stipraus pykčio ar neapykantos priepuolio poveikio, bando anuliuoti šiuos jausmus, pavyzdžiui, dovanodami dovaną žmogui, kuriam juos jautė. Arba įkyriai kartoja tam tikras ritualines frazes: "Viskas bus gerai, viskas bus gerai..."

Reikia tik įsivaizduoti?

Dar Z. Froidas pastebėjo, kad, bijodamas savo jausmų ir minčių, žmogus ima jų vengti, nes mano, kad jie sukels blogų padarinių tikrovėje - ligas, mirtį etc. Taip atsiranda įkyrios būsenos - su nepageidaujamomis mintimis bandoma kovoti įvairiausiais ritualais, kurie žmogų tiesiog išsekina. Žmogus, pagalvojęs kažką blogo, ima gintis bandydamas tai anuliuoti.

Taigi anuliavimas yra nesąmoningas bandymas suvaldyti tam tikrą afektą - valios nevaldomą jausmo protrūkį (kaltę, gėdą ar baimę) griebiantis elgesio, kuris magiškuoju būdu jį sunaikintų.

Anot psichoanalitikės, žmonėms, kurie užsiima "magiškuoju mąstymu", būdingas tam tikras infantilizmas. Jie lengvai ir su malonumu tiki ezoterikų patarimais: "Reikia tik realiai įsivaizduoti savo svajonės išsipildymą. Įsivaizduok, kad važiuoji naujutėlaičiu automobiliu, ilsiesi ant vandenyno kranto egzotiškoje saloje..." Todėl kai kurie žmonės tam, kad pasiektų trokštamą rezultatą (sulieknėtų, praturtėtų, atsidurtų kurorte), imasi ne aktyvių veiksmų, o paprasčiausiai kabina ant sienos paveiksliukus, simbolizuojančius turtą, lieknumą ar poilsį.

Infantilizmo požymiai - kai žmogus savo pageidavimus suvokia kaip tikrovę, realius veiksmus pakeičia fantazijomis, magiškais ritualais ir iškraipo faktus, kad apgautų save.

Subrendęs požiūris reiškia atsakomybę už savo norus, kryptingą planavimą ir judėjimą tikslo link. Jeigu taip besielgiantis žmogus save palaiko ir įkvepia pasitelkdamas ir magiškus ritualus (kurie nėra pagrindiniai), čia nėra nieko blogo. Brandos kriterijus - sąžiningumas su savimi. Jeigu norite, kad jūsų mintis materializuotųsi, tai atsakomybė už jos išraišką konkrečiais poelgiais turi būti itin aukšta.

VISAGALIS. Vaikiškas visagalybės jausmas žmogui gali įsitvirtinti ir dėl tėvų auklėjimo ypatumų.

Psichologinė apsauga

Taigi magiškojo mąstymo struktūra būdinga ir visiškai sveikiems suaugusiems žmonėms - kartu su brandesnėmis, aukštesnėmis mąstymo formomis.

Itin paplitęs magiškasis mąstymas byloja, jog daugelio šiuolaikinių žmonių būklė komplikuota didžiulio nerimo. Būtent jį bandoma kontroliuoti įvairiais magiškais ritualais. Dažniausiai šis mąstymo tipas paaštrėja, kai žmogus patenka į sunkią padėtį - išsigąsta, sutrinka ir nežino, ką daryti. Magiškasis mąstymas tampa tam tikra psichologine apsauga.

Be abejonės, įsitikinimas, jog mintys veikia įvykius išoriniame pasaulyje, atlieka tam tikrą psichologinį vaidmenį. Jis palengvina žmogaus išgyvenimus: tuo tarpu atrodo, jog nesame tokie bejėgiai nelaimės akivaizdoje ir mus supanti nežinomybė ne taip bauginanti.

Parengė Vaiva VAIDILAITĖ