Kuo mažiau meilės - tuo daugiau pavydo

Pavydo kančios kamuoja visus, kurie turi didesnį ar mažesnį nevisavertiškumo kompleksą. Šis kompleksas, kaip ir visos vidinės žmogaus nesėkmių priežastys, mums įdiegiamas vaikystėje - galima sakyti, jau iki penkerių metų. Ne veltui kai kurios tautos, pavyzdžiui, japonų, iki tokio amžiaus vaikus "palieka ramybėje" ir netaiko bausmių už jokias išdaigas.

Iki penkerių metų susiformuoja asmenybės branduolys. Jeigu vaikas nuo mažens "įrėminamas" draudimais ir išlygomis ("jeigu darysi taip, tuomet bus taip"), o dar blogiau - keliama sąlyga dėl meilės ("jeigu taip elgsiesi, aš tavęs nemylėsiu"), jis auga su aiškia nuostata, kad mylėti galima tik už ką nors. Užaugęs jis nešioja "padoraus žmogaus" kaukę, po kuria slepia savo tikrąjį (ne visada patrauklų) veidą.

Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, tai, kas buvo slepiama, vis tiek išsilieja arba į neurotišką kompleksą, arba į asocialų elgesį, arba į ligą. Tai kompensacinė organizmo reakcija, kurios tikslas - bet kokiu būdu "išsilaikyti paviršiuje".

Pavydas prasiveržia iš esmės dėl dviejų asmenybės ypatumų: neadekvačios savivertės (dažniausiai per menkos) ir savininkiškumo jausmo kito žmogaus atžvilgiu.

Kaip numalšinti?

Jeigu norite nusikratyti pavydo, pirmiausiai turite susirūpinti savo saviverte, susivokti savo emocijose, o tam reikia būti sąžiningam su savimi. Kai išsiaiškinsite, kas iš tiesų jums neduoda ramybės, turite pasistengti suprasti, kad mylėti kitą žmogų - tai reiškia rūpintis juo ir leisti jam tobulėti. O kaip jis gali tobulėti, jeigu jūs laikote jį savo nuosavybe?

Žmogus, kuris visomis priemonėmis laikomas gniaužtuose, visomis priemonėmis iš jų stengiasi ištrūkti - meluodamas, gudraudamas, niršdamas. Jeigu mylimasis kaip asmenybė lieka laisvas, jis stengsiasi pats neperžengti ribų remdamasis savo sąžine. Savo poelgius jis vertina pagal kriterijų, "ar tai patinka mylimajam, ar ne".

O jeigu yra pagrindo?

Tuomet atraskite savyje jėgų peržengti vidinį barjerą ir pradėkite dialogą.

Kalbėkite ne kaltinimais ir vertinimais, o įvardydami savo jausmus. Toks dialogas atveria žmones, ir jie staiga supranta, kad toli gražu nepakankamai pažįsta tą, su kuriuo gyvena.

Deja, kilus pavydui, dažniausiai tarp porų įsiplieskia abipusių kaltininmų ugnis. O kai žmogus yra kaltinamas, jis negali priimti jūsų siunčiamos informacijos. Visos jo mintys sukoncentruotos į gynybą.

Tu - mano, aš - tavo

Kitas žmogus jus gali lydėti gyvenimu, o ne pakeisti savimi jus patį. Visos pastangos iš partnerio padaryti savo kopiją arba apdoroti pagal įsivaizduojamą idealą pasmerktos žlugti.

Sakoma, jog didelė meilė gimdo didelį pavydą, tačiau iš tiesų yra atvirkščiai: kuo menkesnė meilė, tuo didesnis pavydas.

Meilė - tai žmogaus siekis apsaugoti kitą žmogų nuo kančios, padėti jaustis jam saugiam ir laimingam. Jeigu šito siekio nėra, tuomet kalbame apie meilę "už ką nors". O čia jau kita istorija...

Parengė Vilma Skiotienė