Kokių savybių reikia norint laimėti loterijoje?

- Kaip manote, kiek vaikams ir suaugusiesiems yra naudingos žinių viktorinos, rodomos per televiziją? Jos iš tiesų padeda praplėsti žinių lauką ar veikia panašiai kaip azartiniai lošimai ir gali tapti priklausomybe?

- Viktorinose svarbios žinios, faktų žinojimas, bet iš tiesų faktų žinojimas nedaro žmogaus protingesnio. Vaikai nuo mažų dienų mokykloje skatinami įsiminti labai daug informacijos, kurios neįmanoma pritaikyti, o tik įmanoma žinoti, ir tokie vaikai dar yra vadinami eruditais. Bet jeigu žmogus fiziologiškai turi gerą atmintį, jis automatiškai ilgalaikėje atmintyje turi daugiau informacijos. Vėlgi moksliniai tyrimai sako, kad jeigu ilgalaikėje atmintyje guli tam tikra informacijos dalis, tai nėra galimybės pokyčiams, naujos informacijos pasisavinimui. Kad žmogus brandžiai ir sąmoningai funkcionuotų, reikia nuolat spręsti problemas, kelti klausimus, priimti naują informaciją, atnaujinti seną, pakeisti ją. Tai labai galinga kognityvinė schema. O atmintyje susikaupusi nenaudojama informacija gali ne juokais apsunkinti kad ir vaiko augimą.

Viktorinose atsakinėdami į klausimus, žmonės parodo ne protingumą, o gebėjimą prisiminti. Jie parodo labai siaurą savo atminties funkciją. Aišku, televizija iš to daro šou, skatinama aistra, azartas, konkurencija. Dalyviai varžosi, kas daugiau žinos, greičiau išmąstys, nors iš tiesų gera atmintis yra Dievulio duota.

- Žaisdami viktorinose jaučiame ir konkurenciją, norą aplenkti varžovus, o kaip konkurencija keičia žmogų?

- Mūsų vakarietiškoje kultūroje konkurencija yra norma. Kai kurie tėvai, augindami vaikus, moko juos konkuruoti. Galiausiai mes natūraliai konkuruojame be jokių dirbtinių papildomų sąlygų. Gyveni, dairaisi žmogus, žiūri, kaip kiti gyvena, ir tas lyginimo procesas kiekvieno žmogaus smegenyse vyksta. Tik aš nesiūlyčiau šio jausmo skatinti.

Geriausia, kai lyginame save su savimi laike. Jeigu tie visi konkursai dar po penkerių metų pasikartotų ir tie žmonės, kurie laimėjo šiemet, po penkerių metų dar parodytų, ką gali, tada būtų adekvatus lyginimas. Bet, aišku, tai televizijos žiūrovams būtų neįdomu.

- O ar gali televizija išugdyti tikrus lošėjus, kurie gali pralošti visus savo namus ir gyvenimą?

- Negalime sakyti, kad televizija yra tas blogis, kuris išugdo lošėjus, bet televizija labai puikiai tuos jausmus pastiprina. Visas mechanizmas veikia ta kryptimi. Kokiame nors prekybos centre apsipirkinėjant kasininkė siūlo įsigyti loterijos bilietą. Televizijoje rodomos puikios reklamos, laimingi loterijose automobilius laimėjusių žmonių veidai. Aplinka žmogų skatina nuolat lošti, tačiau viskas priklauso nuo žmogaus vidinio stuburo stiprumo. Arba žmogus atsispiria pagundai, arba galvoja, kad čia nieko tokio, ir įninka į lošimus.

- Kokiomis savybėmis pasižyminčius žmones traukia loterijos?

- Nenorėčiau absoliutinti, bet manau, kad loterijos labiausiai traukia aukštų tikslų neturinčius žmones. Jeigu tikslai yra aukšti, tai žmogui adrenalino ir taip užtenka, o jeigu jis kažkur plevėsuoja per gyvenimą, neaišku, ką veikia, neaišku, kokie jo interesai, neaišku, ko siekia, jam trūksta adrenalino, tada jis imasi lošimų. Lošia, prasilošia, išgyvena tragediją. Žmonėms, turintiems aukštus gyvenimo tikslus, adrenalino užtenka. Ar moterį, ar vyrą paimsime, jokio skirtumo. Jeigu vyras išsikėlęs tikslą išlaikyti šeimą ir suteikti jai gerovę, jam adrenalino pakanka. Moteriai, turinčiai tikslą puoselėti šeimos židinį, auginti vaikus, atskleisti savo moterišką prigimtį, taip pat nėra laiko nuobodžiauti. Tada visi tie pašaliniai dalykai, kurie yra blogis ir atitolina žmogų nuo gyvenimo tikslo, tampa nesvarbūs.

Geriausia apsauga nuo pagundos yra vertybiškas vaikų auklėjimas ir vertybiška saviugda. Aš kaip mama, ne tik kaip specialistė, galiu sakyti, kad mes šeimoje jokių loterijos bilietų neperkame. Aiškinu nuo mažų dienų vaikui, kad pinigai yra uždirbami...

- Vyresnio amžiaus žmonės ne ką mažiau mėgsta žaisti, dalyvauti loterijose, ar tai reiškia, kad senjorai nebeturi tikėjimo gyvenimu, kitur nemato prasmės?

- Vėlgi priklauso nuo gyvenimo tikslų. Yra daug vyresnių žmonių, kurie augina šuniukus. Aš galvoju, jeigu garbaus amžiaus žmogus turi energijos rūpintis šuniuku, kalbėtis su juo, vedžioti jį keturis kartus per dieną į lauką, žiemą rengti megztukus, vadinasi, turi energijos pasirūpinti kitu gyvu žmogumi. Senyvo amžiaus žmonės žaisdami eikvoja energiją, bet tada jie turi apie ką pasikalbėti, žiūri per televiziją lošimus. Visgi tai yra veltui švaistomas laikas. Brandūs vyresnio amžiaus žmonės tikrai to nedaro, nes žino, kad jų gyvenimas jau baigiasi, ir jiems labai svarbu, kaip jie praleis tą minutę, tą akimirką.

Kartais senyvo amžiaus žmonės teisinasi, kad bando išlošti vaikams, bet jeigu jie iš tiesų nori vaikams pasitarnauti, tai gali duoti tai, ką turi: meilę, dėmesį, laiką. Jeigu vaikai ir anūkai nusipelnė praturtėti, patys praturtės, tėvams nereikia lošti, kad vaikams išloštų milijonus.

Parengta pagal priedą „TV publika“