Kokią ilgalaikę žalą daro psichologinis smurtas prieš vaikus?

Su psichikos sveikatos specialiste kalbamės apie tai, kokią ilgalaikę žalą daro psichologinis smurtas bei kaip kurti sveiką ir pilnavertį santykį su savo vaiku, net jei jis kartais elgiasi taip, kaip tėvams atrodo nepriimtina.

– Kas yra fizinis smurtas prieš vaikus, rodos, visi suvokiame. Ką reikėtų vadinti psichologiniu ar emociniu smurtu?

– Emocinį ar psichologinį smurtą apčiuopti sunkiau, tačiau, apskritai kalbant, jis pasireiškia tada, kai suaugusiųjų – tėvų, globėjų, kitų vaiką ugdančių asmenų – bendravimas sukelia ilgalaikius vaiko emocinės būklės bei savivertės pasikeitimus. Paprastai toks smurtas pasireiškia žodine agresija: žeminimu, įžeidinėjimais, pravardžiavimu, balso kėlimu.

Emocinė prievarta – tai ir vaiko emocinių poreikių nepaisymas, ir vaikų išnaudojimas tenkinant savo psichologinius poreikius, ir per dideli ar per maži reikalavimai, neatitinkantys vaiko amžiaus ir brandos.

– Kodėl suaugusieji taip elgiasi, ar susiduriate su jais savo darbo praktikoje?

– Manau, kad tėvai ar kiti saugusieji nedaro to kaip nors sąmoningai: „štai imsiu ir taip auklėsiu savo vaiką“. Dažnai jie šitaip elgiasi iš nevilties, bejėgiškumo, iš nuovargio. Tokie suaugusieji patiria daug įtampos ir graužaties.

Neretai tėvai skaito, domisi vaikų auklėjimu ir įsivaizduoja, kokiais tobulais tėvais turėtų būti, tačiau jiems nepavyksta. Kartais tokiu būdu įsijungia savotiškas uždaras ratas: apšaukia, pasijunta kalti, bando „išpirkti“ savo kaltę nuolaidžiaudami, galiausiai netenka kantrybės ir vėl pratrūksta...

Konsultuodama Psichikos sveikatos centre pastebiu, kad suaugusieji ateina norėdami keisti tokį ydingą savo elgesį, ir tai mane džiugina. Žinoma, kartais jie kalba gynybiškai, esą, „nieko tokio, tai tik vienas kitas kartas“.

Tačiau geriau pakalbėjus, užmezgus ryšį galima išgirsti, kad jie nori keistis, kad giliai viduje yra nepatenkinti savo elgesiu, turi daug kaltės jausmo. Ir džiugu, kad jiems pavyksta. Svarbi darbo dalis dirbant su tėvais – padėti jiems atleisti sau už klaidas ir žiūrėti į priekį, o ne graužtis dėl to, kas buvo.

– Kaip su vaikais dirbantis suaugusysis gali atpažinti, jog jis galbūt patiria psichologinį smurtą?

– Yra nemažai metodų, kuriuos naudoja psichologai – tai ir pokalbiai, žaidimai, ir projekcinių piešinių metodai. Atpažinti smurtą mokomi ir mokytojai bei kiti specialistai, dirbantys su vaikais.

Paprastai suaugusieji pastebi vaiko staigius pokyčius: anksčiau jis buvo linksmas, guvus, bendraujantis, tačiau kažkuriuo metu tapo uždaresnis, atsirado baimės jausmas, savivertės problemos, vaikas vengia bendravimo. Tai jau signalas, į kurį būtina atkreipti dėmesį.

Jei tokius požymius mato su juo dirbantys suaugusieji, vaikas siunčiamas pas psichologą, kurio užduotis išsiaiškinti, kas vyksta.

Svarbu suprasti, jog smurtas kenkia bet kokio amžiaus vaikams, nes kiek metų bebūtų, šalia suaugusiojo vaikas ar paauglys turėtų jaustis saugus. Smurto poveikis kiekvienam vaikui reikšis skirtingai – tiek dėl raidos tarpsnio, tiek dėl asmenybinių ypatumų.

Pavyzdžiui, priešmokyklinukas gali pradėti šlapintis į lovą, nors to niekada nebuvo, o paauglys taps agresyvus, eis iš namų, ieškos jį suprantančios kompanijos, deja, ne visada ji bus tinkama.

– Koks yra smurto prieš vaiką poveikis ilgalaikėje perspektyvoje, su kokiomis istorijomis jūs pati susiduriate?

– Iš tiesų smurtą patiriantis vaikas ar paauglys ne tik jaučiasi pažemintas, liūdnas piktas, nesaugus čia ir dabar, tačiau tiek fizinis, tiek emocinis smurtas turi ilgalaikių pasekmių.

Todėl bendraujant su vaiku labai svarbu išlikti sąmoningiems ir prisiminti, kad auklėdami vaiką siekiam ne tik trumpalaikio tikslo – kad jis susitvarkytų kambarį, paruoštų pamokas ir panašiai, bet tikriausiai kiekvienas tėtis ir mama svajoja, kad jų vaikas užaugęs būtų laimingas, atsakingas, savarankiškas, empatiškas – tai ir būtų ilgalaikiai auklėjimo tikslai.

Tyrimai rodo, kad suaugusysis, vaikystėje patyręs emocinį smurtą, greičiausiai turės savivertės problemų, sunkiai priims save, savo jausmus, nemylės savęs. Sunku patikėti, kad būsiu vertingas sau ar kitiems, jei manęs nevertino, negerbė patys artimiausi žmonės.

Toks žmogus turės bendravimo problemų, jis gali tapti agresyvus dėl identifikavimosi su agresoriumi, arba jei jaunas žmogus dėl patirto smurto palūžo, jis gali pereiti į aukos vaidmenį, pavyzdžiui, rinksis smurtaujantį partnerį.

Vaikystėje patirtas smurtas koreliuoja ir su fizinėmis ligomis suaugus – diabetu, vėžiniais susirgimais ir, be abejo, su psichologinėmis problemomis – depresija, nerimo sutrikimais.

Nemažai dirbu su jaunais, 20–40 metų žmonėmis, turinčiais bendravimo, santykių problemų. Paaiškėja, kad prieš juos emociškai smurtaujama, nepaisoma jų poreikių, neatsižvelgiama į jų jausmus.

Kartais žmogus kelia klausimus, ar turėtų blogai jaustis tam tikroje situacijoje, ar turi teisę pykti ir panašiai.

Kalbant apie vaikystę dažnai aptinkame, jog tokio asmens tėvai vaikystėje nepaisė jo jausmų, galbūt atstūmė jį, kai jis verkė ir pyko, bausdavo už tai. Tokio vaiko savivertė krinta, jis jaučia nerimą, nepasitiki savimi, o dar ir negali parodyti savo jausmų, liūdesio, nes iš jo bus šaipomasi ar baudžiama. Taip išmokstama užspausti savo jausmus, atsiranda pojūtis, jog tie jausmai nėra vertingi.

Net ir tais atvejais, kai jausmai kyla į paviršių, žmogus nelabai į juos įsiklauso, nes nėra pratęs jais tikėti, tai yra žiūri į savo jausmus nepagarbiai. Juk jei mylinti mama sakė „tu netikęs“, vadinasi, ir kitiems šalia manęs esantiems galima taip sakyti.

– Ar dažna schema, jog prieš vaikus smurtauja suaugusieji, kurie patys tą patyrė?

– Taip, tikrai, neretai suaugusieji, ypač tie, kurie mažiau gilinasi į auklėjimo subtilybes, elgiasi su savo vaikais taip, kaip buvo elgtasi su jais. Kartais jie sako: „Štai, aš tai patyriau, bet juk kažkaip užaugau, esu geras žmogus.“

Aišku, kad ne visi, kas patyrė skriaudą, tampa traumuotais ar tai kažkaip dramatiškai pakeičia jų raidą, bet juk tėvai tikrai galėjo kitais būdais spręsti iškilusias problemas, su kiekvienu vaiku galima kalbėtis, tartis.

Visada yra išeitis, visada yra galimybė, nėra jokio pasiteisinimo naudoti smurtą. Skriausdami vaiką suaugusieji legalizuoja tą smurtinį veiksmą, tada vaikas supranta, kad jei tėvai taip daro, tada galima ir jam.

– Paminėjote, jog visada yra būdų su vaiku susitarti ir išvengti bet kokio smurto, kaip tą daryti?

– Nesvarbu, apie kokio amžiaus vaiką kalbame, verta taikyti ne bausmes, bet pasekmes. Tarkime, paprastas pavyzdys: vaikas išpylė pieną. Vienas variantas: mes jį aprėkiame, gal net kažkaip įžeidžiame ir patys išvalome, kas išlieta.

Kitas būdas: ramiu tonu konstatuoti, kas atsitiko, ir, galbūt parodžius kokią pašluostę, paprašyti pavalyti, jei nemoka, pamokyti.

Gali būti taikomos ir kokios nors nenatūralios pasekmės, kai tėvams teks „įjungti“ fantaziją. Tarkime: nesilaikei susitarimo ruošti pamokas, nežiūrėsi filmuko.

Pasekmių metodas yra geras tuo, kad jį taikant išvengiama vaiko nemalonių jausmų – baimės, bejėgiškumo, pykčio bei suaugusiojo nemalonių jausmų – pykčio, vėliau kaltės, išsaugomi tarpusavio santykiai, taip pat vaikai mokomi suprasti priežasties-pasekmės ryšį, savarankiškumo, atsakomybės bei jausmo, kad jie gali sutvarkyti, išspręsti problemą.

Taip pat, norint išvengti nuolatinių ginčų ir derybų, kiekvienus namus ir šeimą apsaugo taisyklės. Jų neturi būti daug, gal kelios pagrindinės, kurios apimtų tai, kas būtent toje šeimoje yra svarbu – tvarka, mokslai, pagalba tėvams. Geriausiai jas sukurti ir aptarti kartu su vaikais.

Žinoma, būtina pakalbėti ir apie tai, kas bus, jei vaikas jų nesilaikys, kokios bus pasekmės. Dažnai sukuriamos bendros visiems nariams taisyklės, tačiau kartais tėvai pasimeta ir klausia: „Ar galime žiūrėti televizorių, kai vaikams jau nebeleidžiam?“.

Žinoma, ne visos taisyklės vienodos visiems šeimos nariams. Tarkime, jei vaikai eina miegoti 8–9 valandą vakaro, tai nereiškia, kad ir tėvai taip darys. Vaikai turi savo ritmą, o tėvai – savo. Tokius dalykus vaikams reikia paaiškinti, pavyzdžiui, papasakoti, kodėl jiems reikia ilgesnių miego valandų.

Tėvai nuolat turėtų kalbėtis su vaikais, stengtis suprasti savo vaiką. Juk kai vaikas kažkaip prasižengia, jis turi savo priežastį. Gal jis norėjo dėmesio, gal pavargo, gal susipyko su draugu ar šiaip diena nenusisekusi buvo.

Išsiaiškinę priežastį tėvai ne tik išvengs bereikalingų bausmių, bet ir labiau pažins savo vaiką, pagerins su juo ryšį.

– O jei kas nors replikuotų, esą, apie kokį psichologinį smurtą čia kalbama, tai tik kritika ar vaiko pabarimas, kurie būtini. Kas skiria kritiką ir pašaipas?

– Kai mes, suaugusieji, patiriame destruktyvią kritiką, nepagarbų elgesį, būna labai aišku, bet kažkodėl kyla klausimų dėl nepagarbos vaikams. Tarkime, mokomės naujos kalbos.

Kaip mes jausimės, kaip mums seksis, jei mokytojas mumis tikės, bus kantrus, nesijuoks, pagirs, palaikys? Ir kaip, jei mokytojas šauks, bars, užims viršesniojo poziciją, duos suprasti, kad mes netikę, stebėsis, kodėl taip sunkiai įsisaviname žinias ar sakys, kad tokio negabaus mokinio jie dar nematė? Nereikia nei klausti, kokį mokytoją pasirinktume.

Visai sveika pagalvoti: „O kaip man būtų, kaip jausčiausi panašioje situacijoje?“. Reiktų ir vaikus paskatinti pabandyti įsivaizduoti save kito vietoje, taip mokant juos atjautos.

Moralizavimas taip pat ne išeitis. Juk paprastai koks nors prasikaltęs paauglys supranta, ką ne taip padaręs. Gal reiktų susėsti ir pasikalbėti, pabandyti suprasti savo paauglį. Aišku, tokio pokalbio pabaigoje vis tiek svarbu priminti, kad yra taisyklės, pagarba kitam.

Labai svarbu, kad vaikas šeimoje matytų pavyzdį, jog galima ir reikia kalbėti apie savo jausmus. Kas nors atsitiko? Sėdame ir kalbamės, o ne trenkiame durimis. Pikta, nėra nuotaikos?

Ne išlieju savo susierzinimą, bet pasakau apie savo jausmus kitiems. Tik tokiu būdu vaikas supranta, jog nesvarbu, kaip jautiesi, visada galima kalbėtis. Vaikai juk mokosi stebėdami, o ne klausydamiesi teorijos.

– O jei jau atsitiko taip, jog įsikarščiavau ir vaiką apšaukiau, įžeidžiau. Koks kelias atgal, kaip viską ištaisyti?

– Jei jau taip atsitiko, nesvarbu, ar kalbame apie vienkartinį epizodą, ar apie ilgą nesantaiką, pirmiausiai reikia atleisti sau, ne griūti į graužatį, bet galvoti: o ką galiu padaryti kitaip? Tėvams nereikia tikėtis iš savęs tobulumo, tiesiog ieškoti kitų būdų, kaip bendrauti su vaikais, spręsti iškilusias problemas, prireikus kreiptis pagalbos į specialistus.

Pirmas ir svarbiausias žingsnis, jei vaikas aprėktas, įžeistas – jo atsiprašyti. Vien jau suaugusiojo atsiprašymas, net jei ne jis vienas kaltas, vaikui yra labai labai daug. Tai pašalina įtampą, tai geras pavyzdys, kad dėl santykių reikia pasistengti.

Labiausiai tikėtina, jog jei suaugęs žmogus atsiprašys vaiko, vaikas irgi atsiprašys. Tada bus galima tikėtis nuoširdaus pokalbio, pasidalinimo jausmais. Jokia gėda suaugusiajam prisipažinti: pasielgiau blogai. Verta elgtis ne gynybiškai, esą, jei apie tai nebekalbame, to lyg ir nebuvo, bet atidaryti tas konflikto užtrenktas duris ir viską išsiaiškinti.

Reikia pagalbos suprasti vaikų elgesį ir rasti geriausią sprendimą?

Paskambinkite į „Tėvų liniją". Tai psichologų konsultacijos telefonu tėvams, įtėviams, globėjams, seneliams.

Darbo dienomis nuo 11 iki 13 val. ir nuo 17 iki 21 val. galima paskambinti nemokamu anoniminiu numeriu 8 800 900 12 ir su profesionaliu psichologu pasikonsultuoti rūpimais vaikų auklėjimo klausimais.